„Tai – mūsų gyvenimo pašventinimas. Būdami tyros širdies galime prašyti bažnyčios dvasinių lobių, šventųjų užtarimo gydyti sielos žaizdas“, – apie atlaidų prasmę kalbėjo dvasininkas Aivaras Kecorius. A. Minkevičienės nuotr.
Prie Dirdų

Žolynai – ne tik rankose

Juodupės ir Onuškio parapijų klebonas, kun. Aivaras Kecorius sako, jog Žolinės (Švč. Mergelės Marijos dangun ėmimo diena) atlaidai tikinčiųjų pasitinkami kaip ir kiekvieni kiti atlaidai: tai atėjimas iš kasdienybės prie Dievo su lūkesčiais, darbais, liūdesiu, neviltimi, laime. „Tai – mūsų gyvenimo pašventinimas. Būdami tyros širdies galime prašyti bažnyčios dvasinių lobių, šventųjų užtarimo gydyti sielos žaizdas. Mes dažnai pasiliekame tik prie konkrečių ženklų, pavyzdžiui, prie Žolinės žolynų, norime, kad juos palaimintų. Bet tai tik ženklai, liekantys prisiminimais. Daug svarbiau, kas vyksta žmogaus viduje, kas gyvenimą apvalo, sustiprina. Ženklai – tik išraiška: išauginau derlių, užderėjo sodas… Daug daugiau slypi už viso to: kiek pastangų įdėta, kaip rūpintasi, dėl ko nerimauta ir kiek daug padaryta.“

Tradicija šventinti žolynus kilo iš krikščioniškojo tikėjimo: pagerbdami Švč. Mergelę Mariją dėkojame Dievui už sukurtą pasaulį, už tai, ką dabar turime. Dvasininkas sako, jog ne bėda, jeigu į atlaidus eidami neatsinešite rankose žolynų, daug svarbiau, kad „žolynai būtų žmogaus viduje,  svarbu prašyti, kad Dievas laimintų gyvuosius ir jų darbus, suteiktų ramybę mirusiesiems“.

Po atlaidų – susitikimai

Kaip ir kiekvienai šventei, Žolinei nuo seno rengiamasi: švarinami namai, aplinka, ruošiamos vaišės, į kurias susirinka giminės.

Antruosius Žolinės atlaidus Onuškio bažnyčioje švęsiantis kun. A. Kecorius sako, jog po pamaldų, į kurias susirenka parapijiečiai ir pas juos atvykę svečiai bei giminės, turi seną tradiciją – nesiskirstyti į namus, o drauge linksmai paminėti šią krikščionims svarbią šventę miestelio kultūros centre. Tačiau šiemet Žolinės scenarijus kiek pakeistas – po pamaldų visi jose dalyvausiantys kviečiami pasilikti bažnyčios šventoriuje suneštinių vaišių, kareiviškos košės, pasiklausyti Juodupės miestelio saviveiklininkų. Tikimasi šilto bendravimo, gerų emocijų ir bendruomenės saitų sustiprinimo. Žolinės atlaiduose bus svečių – šv. Mišias aukos Obelių parapijos klebonas Laimonas Nedveckas.

Klebono A. Kecoriaus atmintyje – vaikystės Žolinės atlaidai: „Iš Kupiškio į Šimonis, kur vykdavo labai dideli atlaidai, traukdavo minios piligrimų su žolynais. Pačiam su jais keliauti neteko, per mažas buvau.“

Pašventintų – neišmesti

Pagal tradiciją, į Žolinės atlaidus ateidami tikintieji atsineša pašventinti žolynų: gėlių, javų varpų ir kt. Tačiau ne visi žino, kur šventintus žolynus padėti. Klebonas sako, jog jų negalima išmesti. Pagal bažnyčios tradiciją, sudžiovintus Žolinės žolynus reikėtų padėti namuose prie kryžiaus, o didįjį Velykų šeštadienį sudeginti ant laužo.

Nuo seno tikima, jog gėlių, pašventintų per Žolinę, negalima išmesti, nes namus aplankys nelaimė. Todėl jei dėl kurios priežasties blogai išdžiovintos gėlės supelydavo, jas sudegindavo ir išbarstydavo laukuose, sode, darželiuose, kad nesiveistų kirminai ir kiti vabalai.
Sunkiai susirgę ligoniai gydydavosi per atlaidus pašventintomis vaistažolėmis. Žoline ši šventė praminta todėl, kad nuo senovės laikų bažnyčioje buvo šventinamos laukų žolelės, gėlės ir augalai. Mūsų protėviai sakydavo, jei tą dieną neturėsi gėlių, tai šventinant žoles velnias įduos savo uodegą.

Ištakos 

Žolinės paprotys kilęs iš Marijos laidotuvių legendos. Dievo Motina buvo paimta į dangų su kūnu ir siela, jos karste pasilikusios tik gėlės, kuriomis buvo papuoštas šventosios kūnas. Mirties apaštalai budėjo prie jos kapo, bet, pasakojama, vietoj kūno kape rado tik žolynų pilną karstą – Mergelė Marija buvo paimta į dangų. Tuomet danguje esą pasirodė moteris, apsisiautusi saule, su mėnuliu prie kojų ir dvylikos žvaigždžių vainiku ant galvos. 1950 m. popiežius Pijus XII tikėjimą, kad Marija pateko į Dangų su siela ir kūnu, paskelbė dogma.

Rugpjūčio 15-oji yra seniausia ir garbingiausia Marijos šventė.

Pagal paprotį, išlikusį iki šių dienų, žmonės savo darželiuose, soduose prirenka gėlių, augalų ir neša į bažnyčią. Kunigai žolynus palaimina apšlakstydami švęstu vandeniu. Senovėje tikėta, kad tie žolynai, tarytum išimti iš Dievo motinos karsto, įgydavo stebuklingų savybių. Šventintas varpas pavasarį sutrindavo ir suberdavo į sėjamus javus, kad apsaugotų pasėlius ir užaugtų geras derlius. Kaip ir kiekvienai šventei, Žolinei nuo seno rengiamasi: švarinami namai, aplinka, ruošiamos vaišės, į kurias susirinka giminės.

Iki Žolinės svarbiausi lauko darbai nudirbti, medus iškopinėtas, tad nuo seno Žolinė vadinama ir  derliaus švente. Šią dieną dėkojama tiems, kas derlių užaugino.

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie