– Kodėl rinkaisi studijuoti architektūrą?
– Tai nebuvo labai ankstyvas mano planas. Mokykloje domėjausi biologija. Net apie mediciną galvojau. Nesidomėjau piešimu ar vizualiaisiais menais. Galima sakyti, pieštuko rankose nebuvau laikiusi. Tik visada labai patiko susikurti sau tam tikras aplinkas. Namuose įdomiausia veikla – perstatinėti baldus, puošti ir dekoruoti sienas, kurti jaukumą. Gal todėl likus porai mėnesių iki egzaminų nusprendžiau – studijuosiu architektūrą. Tiesa, dauguma būsimų architektų jau dvejus metus prieš stojamąjį egzaminą lanko JAM – Jaunojo architekto mokyklą. Tik taip išlaikytų stojamąjį egzaminą. Kadangi apsisprendžiau vėlai, turėjau smarkiai susispausti ir per trumpą laiką suprasti, kas ta architektūra ir „su kuo ji valgoma“. Todėl savaitgaliais važinėjau į Vilnių, į Gedimino technikos universitetą, individualių paskaitų.
– Kai baigei studijas, sulaukei sėkmės konkurse „STRUCTUM išmanusis miestas“. Kaip „žalia“ architektė ten atsidūrė?
– Konkursas „STRUCTUM išmanusis miestas“ rengiamas jau aštuntą kartą. Projektu siekiama suburti tarpdisciplinines architektūros, inžinerijos, statybos, urbanistikos, kraštovaizdžio architektūros, dizaino ir kitų sričių profesionalų komandas. Taip pat parengti išsamius ir motyvuotus projektinius pasiūlymus užduotyje įvardintai teritorijai. Taip norima sukurti patrauklaus ir išmanaus miesto koncepcijas. Konkurse gali dalyvauti visi architektai, dizaineriai, studentai. Pati dalyvauju jau antrą kartą. Pirmą kartą buvau komandoje, o šiemet nusprendžiau pabandyti viena su savo magistriniu baigiamuoju darbu. Dalyvius vertina autoritetinga komisija: žinomi architektai, urbanistai, universitetų dėstytojai, nekilnojamojo turto, statybų rinkos ir savivaldybių atstovai. Šiais metais mane labai nustebino komisija. Mat tarp lietuvių joje taip pat buvo žymiausi pasaulio architektai – Gianluca Racana, „Zaha Hadid Architects“ direktorius, ir Fokke Moerel, „MVRDV partnerė ir architektė“. Noriu akcentuoti, kad Zaha Hadid buvo labai įžymi moteris architektė, kuri paneigdavo visus „taip pastatyti neįmanoma“ argumentus. Jos darbai yra labai puikiai žinomi visame pasaulyje. Ir šiame kontekste mano darbas pateko tarp trijų geriausiųjų. Turėjau garbės gintis jį tiesiogiai jiems vertinant. Ne kiekvienam pasitaiko galimybė bendrauti su pasaulinio lygio architektais. Apdovanojimų ceremonijoje paaiškėjo, kad laimėjau antrąją vietą studentų kategorijoje. Iki pirmosios pritrūko vos vieno balo. Sau jaučiau tarsi padariusi žygdarbį. Juk iki studijų neturėjau jokios praktikos.
– Koks gi tas magistrinis darbas?
– Jis apie holistinę architektūrą. Holistika, paprasčiau sakant, yra visuma. Holistinis požiūris architektūroje – kreipti dėmesį į visumą, o ne į kiekvieną detalę atskirai. Suprojektavau holistinį centrą Anykščiuose. Centras skirtas žmogaus tobulėjimui. Projektuodama dėmesį kreipiau į pagrindinius žmogaus sąmoningumo klasterius – protą, kūną ir dvasią. Todėl pastato forma tarsi suveda visas svarbias kryptis į vieną mazgą. Tas mazgas susideda iš pastato dalių, skirtų kūnui – sveikai fizinei būklei, protui – edukacijai ir tobulėjimui, ir dvasiai – kūrybingumui ir gerai emocinei savijautai. Šiais pagrindais kuriama forma yra tarsi kilpa, kurios viduje ir susiformuoja vidinė, pagrindinė pastato erdvė. Pati pastato idėja – atspindėti statinio išaugimą iš žemės ir susiliejimą su gamta. Taip pastatas tampa ne tik lankytojų prieglobsčiu, bet ir kraštovaizdžio dalimi.
– Kaip keistum Rokiškį kaip architektė? Jei galėtum?
– Rokiškis turi įspūdingų statinių. Jei būtų mano valia, daugiau dėmesio skirčiau nekilnojamojo turto paveldui. Miesto aikštėje turime pastatų, kurie galėtų būti išnaudojami, restauruoti pagal reikalavimus. Žinoma, mažuose miestuose labai daug ką sustabdo finansai, bet, jei būtų įmanoma, didesnį dėmesį kreipčiau į kontekstualumą, o ne pavienių pastatų išraiškas.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
