Nuo šiol su Jumis bendraus, Jus kalbins dar trys nauji mūsų kolektyvo nariai Rasa Keliuotytė (iš kairės), Justas Kačerauskas ir Justina Daščioraitė. N. Šulcienės nuotr.

Permainos reikalingos visur – norint būti priekyje reikia nebijoti keistis, ieškoti. Smagu, kad galime pranešti gerą žinią: vasarą „Gimtasis…“ pasitinka atsinaujinęs, papildęs žurnalistų komandą. Nuo šiol su Jumis bendraus, Jus kalbins dar trys nauji mūsų kolektyvo nariai Rasa Keliuotytė (iš kairės), Justas Kačerauskas ir Justina Daščioraitė.

Šis trejetukas – nėra žurnalistikos naujokai, todėl daug pristatinėti tikrai nereikės. Galima tik džiaugtis, kad jauni žmonės darbuojasi gimtinėje, o Rasa po daugelio metų darbo Vilniuje sugrįžo ten, kur gimė ir augo.

Prie laikraščio senbuvių Redos Milaknienės, Aldonos Minkevičienės bei rudenį puikiai įsiliejusios į kolektyvą Vilmos Bičiūnaitės, tikime, naujasis trejetukas puikiai pritaps ir padės dar greičiau, operatyviau, išsamiau nušviesti mūsų krašto įvykius, verslo naujienas, kultūrinį gyvenimą.

Žurnalistai rašo apie kitus, o šį kartą jų prisistatymas Jums.

Justina Daščioraitė: „Tu planuoji, o Dievas juokiasi…“

Teisininkė, kultūristė ir žurnalistė… Gera teisininke galbūt niekada nebūsiu, be sporto nustočiau kvėpuoti, o žurnalistika – likimo ironija ir visiškas atsitiktinumas. Nors šiam gyvenimo posūkiui pagrindas buvo.

Keista grįžti ten, kur viskas prasidėjo. Stengiuosi niekada nesakyti „niekada“ ir nepraleisti jokių galimybių, kurios – pačios geriausios gyvenimo pamokos. Nuo mažens svajojau būti žurnaliste. Dievinau Rūtos Mikelkevičiūtės laidas ir svajojau kada nors pati ten atsidurti vedėjos amplua. Savo svajonės nuoširdžiai ir uoliai siekiau. Nors, tiesą sakant, tikslieji mokslai sekėsi ne blogiau, o biologiją mokėjau kaip „du kart du“. Daugybė konkursų, sekmadieninė žurnalistikos mokykla Vilniuje, keletas straipsnių rajono laikraštyje „Gimtasis Rokiškis“. Dabar visos iškarpos atgulė į storą segtuvą. Pageltę, tačiau be jokių susiglamžymo žymių – pirmieji „Akcentai“ apie kultūros pradmenis jau nebekvailiojančio mokinio. „Nereikia būti lakūnu ir pilotuoti lėktuvo, kad pamatytum savo krašto kultūros paminklus – užtenka būti oreiviu. Kas kelias sekundes žmonės gimsta įvairiose pasaulio vietose, ir jiems žinoti savo gimtinės istoriją bei prisidėti prie jos puoselėjimo yra būtinybė ir pareiga“, – taip rašiau beveik prieš dešimtmetį. Šis pareigos jausmas niekaip neapleidžia iki šiol.

Galbūt likimas iš anksto nulemtas, bet mokytis žurnalistikos taip ir nestojau. Pasirinkau „rimtesnę“ specialybę – teisininkės. Samprotauti galima daug – paradoksas, atsitiktinumas, besišypsantis ir staigmenas žeriantis likimas ar tiesiog grįžimas į savo vėžes. Simboliška – 10 metų praėjo nuo pirmojo honoraro, pirmųjų įspūdžių, pamokų ir prisilietimo prie žurnalistikos čia, „Gimtajame Rokiškyje“.

Justas Kačerauskas: „Pradžia – „Gimtajame…“

Apie save nemėgstu daug kalbėti. O čia lyg tyčia užspeistas į kampą turiu brūkštelėti keletą sakinių. Nuo ko pradėti? Viso gyvenimo čia nesudėsiu, o ar jis bus kam įdomus?.. Nemanau… Mieliau paklausyčiau, ką šneka įdomus pašnekovas, o jei dar kokia sporto tema…

Žurnalistika mano gyvenime atsirado visai netikėtai. O kelio pradžia buvo… taip, tame pačiame  „Gimtajame…“ Netruko tas kelias ilgai, bet, kaip jau tada juokavau, gyvenimiškos patirties gavau keleriems metams į priekį. Toli neatitrūkau ir toliau „barškinau“ klaviatūrą mėgstamomis ir ne visai temomis. Rašiau, fotografavau, filmavau… „Atradau“ daug naujų pažinčių. Kaip sakoma, kažkiek užaugau, oda pasidarė storesnė…

Prisipažinsiu, iki šiol nejaukiai pasijuntu, kai išgirstu į mane kreipiantis „žurnalistu“. Nežinau, kodėl. Gal todėl, kad nelaikau savęs tokiu, o visa tai priimu kaip nenutrūkstamą gyvenimo pomėgį. Pomėgį, kuris reikalauja atsakingumo ir nuoširdumo. Svarbiausia – tai, ką darau, man patinka, o paleistos žinios atgarsis, sugrįžęs su dvigubu pozityvu, suteikia man naujos energijos naujiems darbams ir vizijoms. Tad jei man padėsite, mieli skaitytojai, susprogdinsime dar ne vieną gerų žinių bombą!

Rasa Keliuotytė: „Reikia vadovautis širdimi“

Niekada nesvajojau apie žurnalistiką, bet visuomet norėjau kūrybinio darbo. Pradžių pradžia buvo vizualiniai menai, dailė, po to atsirado fotografijos pomėgis. Savęs nesiejau su žodžio meistryste, bet likimas viską dėliojo taip, kad duoną valgiau būtent iš šio meno. Dirbau žurnalistinį darbą respublikiniuose laikraščiuose, buvo įdomu, gausu veiklos ir įvykių. Po to sekė ramesnis spaudos atstovės, rinkodaros specialistės darbas, kol vėl atėjo laikas pokyčiams. Tiesiog supratau, kad nebenoriu visko matuoti efektyvumo rodikliais, kad žmonių ir aplinkos negaliu vertinti vien pagal ekonominio naudingumo koeficientą. Ir kad nebenoriu gyventi pagal visuotinius sėkmingo gyvenimo standartus. Taigi, didelei savo draugų nuostabai pasukau priešinga visuotinės tėkmės kryptimi – visiems emigruojant iš tėvynės arba žūtbūt veržiantis į Vilnių, aš sostinę be apgailestavimo iškeičiau į regioną. Vien jau todėl, kad rytais girdėčiau čiulbančius paukščius, o ne ūžiančias ir gaudžiančias mašinas. Tiesiog manau, kad reikia vadovautis ne visuotiniais standartais, o savo širdimi – joje slypi mūsų gyvenimo unikalumas ir autentiškumas.

Grįžau į gimtinę, svajodama apie kūrybinį nemonotonišką darbą. Tokį ir atradau laikraštyje „Gimtasis Rokiškis“. Ir dabar po truputį susipažįstu su gyvenimu regione, nedideliame mieste, bandau suprasti jo problemas, tempą, ritmą. Ir žurnalistinis darbas tam idealiai tinka.

azija

4
Rašyti komentarą

avatar
4 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
3 Comment authors
AntanasJ.zakinisGrokiskis vs sirenaDina Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Antanas
Antanas

laba diena,rasote,kad komanda atjaunejo ir pagausejo,taciau jusu tinklapyje nera jokiu jaunuju zurnalistu kontaktu,gal komanda vel sumazejo?

J.zakinis
J.zakinis

kiek suprantu paskutiniai zurnalistai iseina is ,,sirenos“

Grokiskis vs sirena
Grokiskis vs sirena

Pabego is sirenos… ajajai 🙂

Dina
Dina

Vėžes ar vėžias ?!