„Gimtasis Rokiškis“ švenčia gimtadienį: dalinamės smagiomis istorijomis ir nuotraukomis

Ilga, įdomi, įvairi „Gimtojo…“ kelionė ir tie, kurie šiemet šventėm, į ją įsitraukėm skirtingu metu. Kas „Gimtojo…“ bendrakeleiviu neišbuvo nė metų, o kas – ne vieną dešimtmetį. Ilgiausiai – bendrovės finansininkė Sigita Kilkuvienė, kuri į „Gimtąjį…“ įžengė prieš 36-erius metus. Prisiminėm ir tuos, kurie kažkada čia dirbo, kad ir poetą Paulių Širvį, žurnalistus Joną Varną, Antaną Paškevičių, Joną Mažeikį, Ireną Ratkienę…

Prisiminimais nukeliauta ir į tuos laikus, kai dar nebuvo nė minties apie kompiuterius, kaukšėjo spausdinimo mašinėlės, laikraštis spausdintas spaustuvėje pirmame aukšte, o rankraščiai į ją iš antrojo aukšto buvo siunčiami… vamzdžiu. Tekstus kruopščiai rinkdavo po vieną raidelę.

O labiausiai ilgai čia dirbantiems įstrigo kilęs gaisras, pavojus, dūmai, skubiai gelbėti archyvai ir dokumentai.

Būti įvykių sūkury

Rasa KELIUOTYTĖ

Vadovė redaktorė

Atrodo, pirmosios dienos redakcijoje buvo taip neseniai, o prabėgo jau šešeri metai. Labiausiai įstrigo pirmieji pora metų. Nuo Rokiškio buvau nutolusi, beveik nieko nepažinojau, todėl buvo taip keista vėl girdėti šio krašto tarmę – čia vartojami įvardžiai anas, ana, anys skambėjo neįprastai. Prisimenu, gavau užduoti rengti straipsnius apie bendravardžius kaimus, paskui – piliakalnius. Tos klajonės po rajoną. Važiuodavom su vairuotoju Romu, o jokia navigacija tų kaimų ar piliakalnių nerodydavo, iš kai kurių kaimų viena ar dvi trobos belikę. Kiti išnykę, o vietoj jų – pavyzdžiui, dumplainių pieva. Prisiskynėm su Romu glėbius tų oranžinių dumplainių ir laimingi grįžom atgal. Galvoje kirba nerami mintis, o ką gi reikės parašyti? Bet parašiau. Prisimenu ir kaip piliakalnių paieškose užtikom kvepiančių čiobrelių lauką – aišku, prisiskynėm. Beklajojant visko matėm – ir trobų su aslom, ir tokio seniai nematyto skurdo. Ir visokių istorijų parsiveždavau – apie šimtų jurginų kolekciją, Lino unikalų požiūrį į gamtą, šermukšnių ūkį. Ir Kotrynos levandas tuomet atradau. Apleistus dvarus. Įdomių žmonių. Kaip smagu būdavo, kai tomis nedidelio miestelio istorijomis dalindavosi didieji portalai, skambindavo TV. O dėl šermukšnių dar pernai sulaukiau klausimų – kur, kaip rasti? Bet apie žemės ūkį nieko neišmaniau, todėl turbūt didžiausias to topas buvo, kai vietoj srutų parašiau, kad laukus laisto rūtom. Gerai, kad kalbos redaktorei kilo pagrįstų įtarimų. Tai buvo tie metai, kai aiškiai supratau, kad buvo verta čia atsikraustyti. Tikrai myliu žurnalistinį darbą, žmones ir jų istorijas, bet vadovo pareigos – visai kas kita. Užgriuvo lavina dar nepatirtų išbandymų, kad ir pandemija, bendravimas nuotoliu, įvykiai per feisbuką. Ir likau nuomonės, kad tikrasis žurnalistinis darbas – būti įvykių sūkury, o ne stebėti viską per feisbuką. Sekti socialinius tinklus – taip, bet jais remiantis nušviesti įvykius – ne, nes tai tik tarpininko vaidmuo, kai kažkas kitas kuria istorijas ir emocijas…

O „Gimtajam…“ linkiu neprarasti žurnalistinio darbo vertybių – objektyvumo, profesionalumo, dėmesio žmonių problemoms.

Buvom viena šeima

Sigita KILKUVIENĖ

Finansininkė

Kai pakvietė dirbti į redakciją, buvau visiškai jauna, be patirties. Viena kolegė man sakė: „Kur eini? Bus sunku, ten gi rašantys dirba.“ Suprask, menininkai. O man viskas kitaip pasirodė. Pasitiko Stasys Varneckas, vilkintis juodą kostiumą, baltus marškinius. Tokie visi solidūs, pasipuošę. Labai linksma ir įdomu buvo. Prisimenu, kaip visi atsigavom, atgijom su Sąjūdžio banga. Kartu su laikraščiu dar 1988 metais ėmėm leisti specialų Sąjūdžio puslapį, nors dar oficialiai tebebuvo sovietų valdžia. Buvom viena tvirta, susitelkusi šeima, nieko nebijojom.

O ryškiausias įspūdis – redakcijoje kilęs gaisras 1997 metų rugpjūčio pabaigoje. Nusiaubė visą redakciją, liko tik sienos. Gaisras kilo anksti ryte, įsijungė visos signalizacijos, kai išgirdom, visi leidomės į redakciją. Bėgu Kauno gatve, susitinku žmogų, o jis „degat“ rėkia. Mano pirmoji mintis – reikia kuo greičiau gelbėti archyvus, kurie sukrauti 3 a. palėpėje. Ten juk ir asmens bylos buvo sudėtos. Duomenys dar nebuvo skaitmeninami, todėl labai rūpinausi, kad bylos nebūtų prarastos, nes žmonėms trūktų duomenų einant į pensiją. Ugniagesiui pasakiau, kad turiu išnešti archyvus, o palėpėje buvo pavojingiausia, visi dūmai kilo į viršų. Jis mane lydėjo, čiupom po glėbį bylų, nors gaisrininkas liepė man jų nenešti, tik parodyti ir greitai lipti žemyn, bet nepaleidau iš glėbio dokumentų, išnešėm sėkmingai. Ir staiga matau, kaip gaisrinėm kopėčiom iš trečio aukšto palėpėje buvusio buto leidžiasi gyventoja Stasė Žumbakytė. Jai jau buvo turbūt 70 metų. Kaip ji sugebėjo išlįsti pro nedidelį palėpės langelį, neįsivaizduoju.

Suvažiavo visų mūsų artimieji, padėjo išnešti ką tik galima buvo, aišku, kompiuterius pirmiausia. Savivaldybė suteikė laikiną pastogę, kol susitvarkėm. Dėl gaisro neišleidom dviejų laikraščio numerių.

O gimtadienio proga „Gimtukui…“ linkiu energijos, teisingo žodžio, sėkmės.

Naktimis į Šiaulių spaustuvę

Romas KILKUS

Vairuotojas ekspeditorius

Ryškiausias prisiminimas iš tų laikų, kai naktimis važiuodavau į Šiaulius parsivežti išspausdinto laikraščio tiražo. Buvo vėlyvas spalis, jau ir sniego būta, tokia pliurzė ant kelio. Ties Pakruoju staiga iššoko briedis. Nespėjau net išsigąsti. Dėjau „ant stabdžių“, bet slysta. Briedis trenkėsi į automobilio dešinę pusę, labiausiai nukentėjo stogas ir keleivio pusės stiklas bei durelės, pro jas, matau, kaip išlindo briedžio kanopa. Net kailio gabaliukai liko. Man – visiškai nieko, o briedis, aišku, užsimušė. Išsikviečiau policiją, jie – gamtosaugininkus. Bet laikraštį reikia parvežti, tai pasiskambinau draugams Panevėžyje. Jie pasiėmė sumaitotą automobilį, beje, kuris puikiausiai važiavo, o iš Kupiškio atvykęs brolis nuvežė mane iki Šiaulių spaustuvės. Pasiėmėm laikraščio tiražą ir parvykom į Rokiškį. Nepavėlavom, skaitytojai laikraštį gavo laiku.

Istorijų iš naktinių važinėjimų buvo daug, bet ši – įsimintiniausia. Policininkas net „pasveikino“ mane su antrąja gimimo diena, nes vos per plauką išvengiau mirtino pavojaus.

Iščiupinėti kiekvieną detalę

Reda MILAKNIENĖ

Korespondentė

Buvo  laikas, kai nereikėjo taip žiauriai skubėti ir istorijai galėdavai skirt visą dieną – iščiupinėti kiekvieną detalę, pasiduot nuojautoms, paieškot prasmės ir esmės. Nebūtinai ją rasdavai, bet kažkodėl istorija atmintyje likdavo. Nors lyg ir nieko joje tokio.

Sužinojom, kad kažkur tarp Jūžintų ir Kamajų gyvena toks Navadnyčėnas. (Dabar tiksliai pavardės neprisimenu).
„Pabandykit nuvažiuot, tik neišsigąskit, jis su lėle gyvena. Bet jums gal įdomu“, – kažkas siūlė. Žinoma, mums įdomu, nes tokių pasiūlymų nei iki tol, nei po to daugiau nepasitaikė. Taigi, išsiruošiam į nežinią – nei adreso, nei navigacijų, o nuojauta transliuoja kažką neaiškaus. Lyg būtų sugedęs ir mirguliuotų ekranas. Valandą, gal daugiau, klaidžiojam tarp Jūžintų ir Kamajų, kol randam numanomą namą. Tylu. Nė gyvos dvasios. Kriaušės ant žemės, bet kažkodėl baisu valgyti, nes atrodo, kad patekom į filmą. Sėdim, laukiam, nes namie nieko nerandam. Praeina kiek laiko, ir pagrindinis veikėjas iš kažkur tiesiai prieš mus atsiranda. Keistai šypsosi ir tyli, nieko neklausia. Kūnu pereina šiurpuliukai. Gerai, kad esu ne viena, su vairuotoju Remigijum. Aiškinam, ko atvažiavom. Mūsų herojus lyg ir nudžiunga, pasijutęs dėmesio centre veda mus rodyt specialaus kambario. Pro sodą, kitam sodybos gale iš lauko atveria langelį. Tiksliau, atitraukia užuolaidas ar skuduro gabalą. Už uždangos, kambario viduryje, stovi didžiulė medinė lėlė. Kiek prisimenu, kambaryje daugiau nieko, tik ji. Kažkuo aprengta, ant akių –  šydas. Navadnyčėnas, pats ją išdrožęs, kalba mums apie ją kaip pasaulio centrinę figūrą, pasakoja, kaip bendrauja ir kalbasi.

Praėjus kažkiek metų rašiau apie Rokiškio rajone be žinios dingusius žmones. Navadnyčėno iš Kamajų seniūnijos pavardė buvo tarp jų.

***

Ir dar viena istorija, apie vaiduoklius. Kaimas kažkur prie Verksnionių. Skambina moteris ir skundžiasi, kad vaidenasi. Vaizdžiai nupasakoja ir labai prašo „atvažiuokit, įsitikinsit patys“. Redaktorė sako: „Važiuokit, reik išklausyt besiskundžiančius.“

Pusnys iki kelių, automobilis iki nurodyto kiemo niekaip neprivažiuos. Bet, kas žino, gal parvešim išskirtinę siaubo istoriją. Todėl klampojam kilometrą per pusnis. Pasitikę šeimininkai veda į trobos vidų ir nardina mus į detalų pasakojimą apie tai, kas name dedasi naktimis, iš kokio kampo kokia dvasia išlenda, kaip elgiasi. Įsigąsdinę šeimininkai dėkoja už rūpestį, pečiais trauko ir nebežino, kaip gyventi toliau, net ketina parduoti namą. Atkapstoma ir ankstesnių šios vietos šeimininkų istorija. Ji tarsi fonas ne šios žemės versijoms ir teorijoms. Apžiūrim visus kampus, prifotografuojam galimas vaiduoklių pasirodymo trajektorijas.

Po to seka straipsnis. Juo susidomi Panevėžio laikraščiai, istorija plečiasi, apauga naujom detalėm.

P. S. Neatsimenu po kiek laiko pavargę nuo žurnalistų dėmesio šeimininkai patys prisipažino, kad niekas pas juos nesivaideno. Jie tiesiog norėjo bet kokia kaina patekti į laikraštį ir taip mus „prigavo“.

 „Atsiprašau, kad įlindau į kadrą“

Andrius STANYS

Korespondentas

Esu vienas trumpiausiai redakcijoje dirbančių žmonių. Atėjęs per koronaviruso įkarštį buvau sutiktas itin šiltai ir gana greit įsivažiavau į redakcijos darbą. Tuomet jaučiau, kad pribrendo laikas pokyčiams gyvenime ir iki šiol tikrai nesigailiu, kad priėmiau tokį sprendimą.

Nors dirbu gan trumpai, visgi prisiminimų ir įsimintinų akimirkų netrūksta. Įvairios pažintys su įdomiais žmonėmis, įvairūs įvykiai ir aplankytos vietos, apie kurias anksčiau net nebūčiau pagalvojęs. Visgi bene įsimintiniausiu įvykiu turbūt pavadinčiau nesenai vykusį Lietuvos Prezidento Gitano Nausėdos vizitą. Nemeluosiu, sužinojęs apie vizitą truputį nervinausi. Nors tenka fotografuoti dažnai ir itin daug, bet niekada nežinai, kada koks kadras nepavyks, kada kažką praleisi ar kažkas užlįs į nuotrauką.

Į pirmąją lokaciją miesto centre atvykau, aišku, kur kas anksčiau. Apsižiūrėjau, kurioje vietoje vyks ceremonija, pasižiūrėjau keletą kampų, iš kurių galbūt pavyks geriau viską nufotografuoti. Tiesa, likus vos kelioms minutėms iki atvykimo, teko greitai bėgti iki automobilio, nes supratau, kad ant mano fotoaparato uždėtas ilgas objektyvas čia bus smarkiai per siauras, tad teko greitai keisti į kur kas platesnį. Atvykus svečiams visi atrodė išties solidžiai: švarkai, marškiniai, tvarkingi plaukai, blizgantys batai. O šone stovėjau aš: su rožiniu džemperiu, šviesiomis kelnėmis, visas tatuiruotas ir dar su kepure. Na, ką padarysi, visą gyvenimą sakiau, kad labai nemėgstu formaliai rengtis, tad tai gavosi savotiškas „maištavimas“ ir „ėjimas prieš sistemą“. Vos pradėjus fotografuoti visas jaudulys dingo, bet bene labiausiai mane stebino žmonių ir Prezidento apsaugos draugiškumas, supratingumas bei bendravimas. Tikrai nesitikėjau išgirsti iš Prezidento apsaugos „atsiprašau, kad įlindau į kadrą“. Visą laiką tikėjausi būti stumiamas atgal, liepiant laikytis atstumo. Pasirodo, klydau visu 100 procentų. Galėjau eiti, fotografuoti ir net „persimesti“ keliais žodžiais su visa prezidento palyda ir svečiais. Taip pat, nors to ir tikėjausi, bet pirmosios ponios Dianos Nausėdienės paprastumas mane labai sužavėjo. Nors apsauga ir žmonės, kurie planuoja vizitus, visur ją skubino, jai tai buvo nė motais – ji sau ramiai bendravo su žmonėmis, jaunimu ir visiškai nekreipė dėmesio į tai, kad buvo skubinama.

Diena buvo tikrai išskirtinė ir nežinau kada ir ar apskritai kada nors dar bepavyks pabūti ir praleisti tiek daug laiko šalia žmogaus, kurį išrinko didžioji dalis Lietuvos.

Blemba, kaip taip suklyst…

Jurgita NARKEVIČIENĖ

Leidybos redaktorė

„Ar jau užtenka? Ar gavot? Įkėlėt? Kiek dar duot? 8 000 ženklų – užteks puslapiui? Dar trūksta – tai kiek tiksliai? Skubu… Tik dvi foto – užsipildys? Ne tas vardas – pataisyk, ne tas mėnuo – pakeisk… Dar pildysiu – palauk; du sakiniai dar liko – tuoj… Nežinau – neatsako. Mintis nesivynioja – savo nuožiūra daryk. Pažiūrėk – įmečiau. Tai kaip man įterpt? Savaip taisyk… Atsiųsk, kas į pirmą. Baigiau kalbint, tuoj atiduosiu. Papildžiau „raudonai“. Blemba, kaip taip suklyst… Tai ko man dar klaust? Neatsiliepia…“ Ir šviežiausia: „Nežinau, ko iš manęs norit…“

Tai mielas kasdienis bruzdesys redakcijos leidybos skyriuje. Ramybė čia visad apgaulinga. Čia gyva, o leidybos dienomis ir karšta. Tokia ta mūsų virtuvė: „leidybon“ sueina visi galai, čia negali būti spragų, neaiškumų, nebaigimų, neatsakymų, nespėjimų, nesusikalbėjimų – kaip koks mechanizmas ir, svarbiausia, viskas laiku – parengtas ir sumaketuotas kiekvienas „Gimtojo…“ numeris turi nugulti spaustuvėje.

Čia reikia tikslumo ir greičio – reikia būti pirmam – štai tai mane labiausiai žavėjo ir žavi apskritai redakcijos darbe. Čia reikia susikalbėti – sutarti, pasitarti, išmanyti, kartais nutylėti, kartais pasakyti „negerai“, kartais – „galėjome geriau“, o dažnai – „tik tu taip moki“.

Sukiotis atgal nemėgstu, bet gimtadienis, todėl verta. Kas buvo vertingiausia iki šiol čia, „Gimtajame…“? Man ne tik tai, ko išmokau, bet labiausia tai, ką radau, – tai žmonės, kuriems RŪPI. Jie kūrė Sąjūdį, jie vertė valdžią, jie sakė NE abejotiniems sprendimams, jie ginčijosi tarpusavyje, kad suprastų, jie kalbėjo, jie buvo ryžtingi ir drąsūs, principingi, jie ieškojo tiesos, jie valdė žodį. O ŽODIS gelbėjo, jaudino, vertė susimąstyti, dažnai ir kirto, kai ką skaudino. Jie buvo nepatogūs ir tiesūs… Jie buvo LAIKRAŠTIS.

Galvojau, niekad nepritapsiu…

„Kryžiažody klaida – nemokėkit honoraro“, – ant žemės nuleidžia skaitytojo skambutis, bet nepiktas, sako, stebės situaciją… Ačiū, priminė man, kad visi klystame. Tos klaidos ir komiškos, ir didelį stresą kėlusios – visokių būta. Štai kartą moteris telefonu barasi: „Dvidešimt metų to nebuvo…“ Sakau jai: „Neblogai dirbam, jei tik pirmąkart…“ Pasirodo, TV programą sumaketavau vieną ir tą pačią dviem televizijoms. Tikrai, pirmąkart. Mano klaida ir priimu labai asmeniškai. Papasakoju apie laikraštį – tiek daug gražių žodžių nesu girdėjusi kaip tąkart iš tos, kuri paskambino bartis…

Kitąkart, kai labai svilo, gelbėjo kolegė. Apie tai, kad baigusi laikraštį neįrašiau jo spaustuvei, prisiminiau tik pasiekusi… Anykščius. Vadinasi, neatspausdins, nespės, neišnešiosim… Dega. Gerai pasistengus teko nutraukti romansų koncertą – Asta kaip visada buvo santūri, „nieko tokio“. Ačiū jai ir Vidai už tą santūrumą sukantis tame pačiame katile.

Kolegos – turtas.

„Žurnalistai naujienas ima iš interneto, o ne išsigalvoja, kaip buvo manyta iki šiol“, – prajuokina Asta, rinkdama iš Eltos „šypsnius“ laikraščiui. Užsuka Reda, parašys „dar vieną istoriją“; Andrius praveria duris su savo fotoaparatu ir nauja idėja, abejoja, ar pavyks, – drąsinu; pasilabinam su Greta – renka šeštadieniui „sveikatos receptus“; Rasa primena – „rašyk“; Jolanta rodo, kokio skelbimo ieškot archyve; Sigita pagiria kaktusą („pasiskolinom“ jį iš Redos), o Romas mojuoja sertifikatu – jis pasaulio krepšinio „fanų“ klubo narys…

Kasdienybė iš smulkmenų, o smulkmenos – gyvenimas, o gyvenime gali daryti, veikti, planuoti, burti, skatinti, mylėti, džiaugtis, atsiverti, nebijoti pripažinti klystantis ir stengtis geriau. To linkiu savo laikraščiui ir jo skaitytojui. Dar linkiu PASIILGTI… Vieniems kitų…

Apie knygas, kalades ir tikslius orus…

Asta DAUJOTĖ

Korektorė-dizainerė

Įžengus į redakciją pirmą kartą įstrigo labai aukštos lubos, žmonių gausa, nuolatinis šurmulys ir dūmų debesys… Tuo metu nuo lankytojų rūkymo patalpose. O pirmasis ir pats stipriausias stresas bei kitų dūmų debesys darbe pasivijo jau po kelių savaičių, kai redakcijoje kilo gaisras. Kolegė tą rytą pažadino iš miego, o, nulėkus prie redakcijos, iš pastato jau veržėsi dūmai, gaisrininkai pylė vandenį ir draudė eiti į vidų. O mes, leidybos darbuotojos, dar lėkėm išsinešti… knygų – žodynų, kalbos patarimų ir kitų, tuo metu pačių pagrindinių mūsų darbo įrankių. Ir dabar atsimenu, kaip gaisrininkas šaukė: „Mergaite, kur tu eini? Aš už tave neatsakau!“ Sijos virš galvos degė, pylėsi vanduo, o aš bridau į savo galinį kabinetą ir glėbiais nešiau knygas… O tos knygos, aprūkusios, supiltos vandeniu, vėliau kruopščiai išdžiovintos, dar ir šiandien tebekvepiančios gaisru, rikiuojasi mūsų spintose. Tik jas vis rečiau vartome, nes viską šiandien daug lengviau rasti internete…

Keitėsi ne tik knygų vartymas. Prisimenu, kaip daugelį metų bandėme išguiti iš laikraščio žodyno „kalades“. Tuomet kalbininkai griežtai draudė vartoti šią svetimybę. Ir ne vienam skaitytojui teko aiškinti, kad „kaladė“ turi būti „trinka“. Kai jau įprato žmonės į malkų rietuves „trinkas“ krauti, staiga skaitau kalbininkų patarimus, kad jau galima „kalades“ grąžinti į malkų krūvas, o „trinkas“ į grindinį… Ar žinote, kad ir „galvą“ kadaise kalbininkai siūlė vadinti „mąstalu“ dėl tos pačios svetimybės…

Apie tikslumą. O ar žinote, kad tiksliausiai orus nuspėja „Gimtasis Rokiškis“? Kai nuvažiuoju į kaimą pas mamytę, dažnai siūlau jai apie naujausius orus sužinoti internete. Bet visada sulaukiu atsakymo, kad nereikia, nes tiksliausiai orus parašo „Gimtukas…“, kuris atverstas su orų lentele visada ir guli ant jos stalo (tuos orus aš pati iš to paties interneto ir įdedu, tik kartais tai jau būna padaryta prieš porą dienų)…

Mamyte, tu esi teisi, viską tiksliausiai, ne tik orus, parašo tavo bendraamžis taip mylimas rajono laikraštis „Gimtasis Rokiškis“!

Visada yra kur tobulėti

Greta Stočkienė

Korespondentė

Nors kelias su „Gimtuoju…“ – ne toks ir ilgas, šiokį tokį prisiminimų kraitelį susirinkti pavyko. Jau pirmaisiais darbo metais rengti straipsnių teko vykti į apleistus, apgriuvusius ir vaiduokliais virtusius pastatus – drąsesni kolegos kelione ir pasimėgavo. Sprendžiant kraštiečių bėdas teko braidyti po šlapias pievas, ilgus kilometrus dundėti žvyrkeliais. Kartais pasirodydavo, kad kuo daugiau vargo sutikti pašnekovą, tuo jis įdomesnis.

Džiugu, kad praėjęs karantinas – darbas iš namų, tiesioginių kontaktų vengimas ir atstumų laikymasis – neatstojo bendravimo akis į akį. Ir dabar skaitytojai, prašantys pagalbos, kviečiasi į svečius, nes pirštu parodyti problemą yra kur kas lengviau. Būtent jie dažniausiai man ir papasakoja apie „Gimtąjį…“, koks jis anksčiau buvo, ir pasidžiaugia dabartiniu. Taigi visada yra kur tobulėti.

Gimtadienio proga ir linkiu nenustoti tobulėti – kartu ieškoti įdomių temų bei rubrikų, inovatyvių sprendimų.

Padarai klaidą – skaudžiai atsiliepia

Jolanta URBONIENĖ

Reklamos vadybininkė

Ateinančių metų birželio mėnesį sueis 30 metų, kaip dirbu redakcijoje, reklamos skyriuje. Esu labai dėkinga Sigitai, kad mane, 24 metų merginą, pakvietė dirbti į redakciją. Atėjau artėjant laikraščio 50-mečiui. Tarp solidžių dėdžių man buvo labai nejauku, bet darbas labai patiko, nes tiko pagal charakterį – reikia tikslumo, konkretumo. Jei padarai klaidą, labai skaudžiai atsiliepia. Iki šiol prisimenu prieš 15 metų nutikusį atvejį. Tuomet laikraštis išeidavo keturis kartus per savaitę, dirbome labai sparčiu tempu ir vieno verslininko skelbimą išspausdinime ne antradienį, kaip jis tikėjosi, o trečiadienį. Tada jis pakėlė didžiausią triukšmą, nes „sužlugdėme“ jo verslą. Skambėjo visa Nepriklausomybės aikštė, net kolegos subėgo pasižiūrėti, kas vyksta. Bet iki šiol tas verslininkas užsiima tuo pačiu verslu, yra mūsų klientas, mes labai puikiai bendraujame. Ir jeigu jis dabar prisimins tą įvykį, tai net girdžiu, kaip kvatosis skaitydamas.

Iš linksmų ir gerų dalykų noriu prisiminti tai, kad redakcijos šventės – laikraščio gimtadieniai, Spaudos diena, Kalėdos – vykdavo su šeimomis. Darbuotojų vaikai augo vienas kitą pažinodami. Išvykos į teatrą ar koncertus būdavo organizuojamos su antromis pusėmis. Dabar yra ką prisiminti. Iš visų kelionių labiausiai įstrigo vykusi 2003 m.: plaukėme keltu iš Talino į Helsinkį, o iš ten į Stokholmą – naktiniu kruizu. Tuomet kelionių bumas nebuvo prasidėjęs, mus plukdė įspūdingas kruizinis laivas. Tebesidaliname patirtais įspūdžiais.

Linkiu visiems daugiau šypsotis ir mėgautis gyvenimu!

Gimimo data lieka ta pati

Vilma BIČIŪNAITĖ

Korespondentė

Būdama vyresnių klasių moksleiviukė, keletą kartų rašiau į tuometę „Spalio vėliavą“ apie renginius mokykloje. Net honorarą gavau. Kažkodėl atrodo, jog jis buvo nuo 80 kapeikų iki 2 rublių. Pinigų perlaidas reikėdavo atsiimti pašte. Neatsimenu, ką už juos pirkau. Tikriausiai išleidau knygyne. Bet tuomet savo pavardę pamatyti laikraštyje rodėsi „visiškas kosmosas“.

Laiko ratas apsisuko. Puslapis „Renginiai“ dažniausiai mano valioje. Kur nespėju, padeda kolegos. Honorarą gaunu kitokia valiuta. Laikraščio pavadinimas irgi kitoks, bet čia kaip su moterimis – kiek kartų bekeistum pavardę, gimimo data lieka ta pati. Taip nutinka ir „Gimtajam…“, bebaigiančiam aštuntą dešimtį.

Ačiū ištikimiems skaitytojams ir gerbėjams už šiltą žodį ir pamatuotą kritiką. Ačiū tiems, kurie sutinka pasidalinti savo istorijomis, nuomonėmis. Ir nieko nėra geriau už tą jausmą, kurį patiriu, kai lakstydama po kermošius iš nepažįstamos besilinksminančios šeimynos, triuškinančios keptą duoną, sulaukiu paraginimo: „Imkit ir jūs.“ Taigi laiko sava!

Jis savas – taip

Rita GRIGALIENĖ

Korespondentė

Nežiūrint į laikraščio pavadinimą „Gimtasis Rokiškis“, kur, atrodo, turėtų rašyti tik čia gimę, kažkaip įsitekau. Juk man šis miestas nėra gimtasis. Kad jis savas – taip. Kolektyve esu neilgai, tačiau, manau, užtektinai kokybiškai, jeigu nematuosime pinigais. „Gimtasis…“ man davė bendrystę ir tam tikrų galimybių. Tad daugelis mano žingsnių Rokiškio krašte nuo praėjusių metų spalio mėnesio vienaip ar kitaip susiję su redakcija.

Pirmiausia dėkoju už kokybiškas metų pabaigos šventes – dovanas, bendrystę, vykstant kalėdiniu siauruku, bendrą nuotrauką. Už supratimą, kad, atvykus į naują miestą, labai reikalingas dėmesys.

Už vaizdą į Kalėdų eglės įžiebimo šventę iš redakcijos balkono antrame aukšte.

Dėkoju už bendrus kavagėrius, tortukus, pasitarimus (foto nedariau).

Už gimtadienio rožes.

Už pakvietimus į teatrą ir pasisėdėjimus.

Juokingos istorijos? Pasijuokėm ir praėjo. O gal visada kalbėjome rimtai?

Visada laikraščiui ir portalui norėjau duoti kuo daugiau, bet kažkaip vengiau prasižioti, kad ko nors neįžeisčiau. „Ai, aš ne vietinė, tai gal patylėsiu…“ – mintyse užsikasdavau pernykščiais lapais. Bandžiau klausyti ir mažiau kalbėti.

Pavyko ar ne, nežinau, nes savo temperamentą jau kaži kada sudėjau į slaptą „čemodaną“.

Ko palinkėčiau? Neprarasti savitumo, būti greitesniems už mintį ir pamatyti tai, kas „sušluota po kilimu“…