blank
Redakcijos archyvo nuotr.

Jolanta Augulienė

Rokiškio Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja

Ne tik per šventes

Vasario 21-ąją švenčiama Tarptautinė gimtosios kalbos diena. Ir džiugu, ir keista. Džiugu, kad ji paminima, kad atkreipiamas dėmesys į jos svarbą. Keista, nes kartais atrodo, jog apie gimtąją kalbą daugiau kalbame tik šventės proga. Juk mūsų gimtoji kalba mus lydi kasdien. Ją gražinti, mylėti, puoselėti turime kiekvieną dieną, o ne tik per šventes. Norisi tikėti, kad išliksime, anot poeto Vytauto Mačernio, „maža tauta su dideliu žodynu“. Ko reikia, kad taip įvyktų? Kalbėti, rašyti, kurti sava kalba. Gimtoji kalba – tai, ką mes gavome vaikystėje. O juk vaikystės prisiminimai patys šviesiausi. Tai ir pirmi ištarti žodžiai, ir mamos sektos pasakos. Paliekame vaikystės namus, bet iš jų išsinešame brangius gimtosios kalbos žodžius, žinojimą, kad čia visada galėsime sugrįžti, bent jau prisiminimais… Tokiu prisiminimu šiandien ir dalinuosi.

Tas ilgesys

Pirmiausia namų. Vaikystės namų… Šiandien perskaičiau Justo Jasėno tekstą „Pareiti namo“. Įstrigo žodžiai: „Namai ten, kur gyvena mama. Namai tol, kol ji gyva.“ Pagalvojau: ,,Gerai Tau, Justai, kad dar turi mamą, kuri laukia sugrįžtančio. Namuose šilta, vos tik pravėrus duris, ant stalo garuoja kvapni arbata, kad tik sūnus greičiau sušiltų.“ Mano vaikystės namai jau ištuštėję, niekas nebelaukia su garuojančios arbatos puodeliu… Bet vis tiek tai mano namai. Mano vaikystės namai. Pilni prisiminimų. Na ir kas, kad šaltis išaušino kambarius. Gera užsikūrus krosnį (tiksliau, pečių, nes jokia krosnimi jo nevadinome) ir pamažu šylant orui tiesiog pabūti. Ar neliūdna prisiminus tėvus, kurių nebėra? Galiu jau be ašarų… Atrodo, kad tuoj išvirs mėsa šaltienai ir su tėte sėsim prie stalo valgyti. Jis taip mėgo dar karštą, tik iš puodo išgraibytą kiaulės galvą… Rodos, tuoj ant stalo padėsiu dvi lėkštes… Nusišypsau. Vienas draugas sako, kad tai gerai, nes sugebu paleisti. Iš tikrųjų nei mama, nei tėtis nenorėtų, kad verkčiau juos prisiminusi. Geriau jau su šypsena. Jaučiu, kad jie abu yra šalia, su manimi mūsų sename name, kur gera pabūti, pabėgti nuo kasdienės rutinos, nuo visų negyvų bendravimų per Zoomus ir Teamsus. Čia gali tiesiog pabūti savimi…

Mano namai… Nutvieksti besileidžiančios saulės.

Tarsi atjaunėję laukia mūsų, sugrįžtančių, pavargusių.

Rodos, regiu tarpdury lėtai rūkantį tėvą.

Šiek tiek susikūprinusi per kiemą prie šulinio

Eina mama su tuščiu kibiru rankoje…

Iš būdos galvą iškiša jau susiruošęs miegoti šunelis,

Bet pamatęs, kad nėra pavojaus jo šeimininkams,

Lėtai, tingiai panyra į būdos tamsą.

Tuoj viskas nurims – nebegirgždės šulinio svirtis,

Nebeskambės kibirai, būdoje susiraitys šuo.

Tėvai baigę darbus sueis į vidų ilsėtis.

Pamažu užges žiburiai, viskas nutils, sumigs.

Nemiegos tik senas namas. Jis niekada nesumerks akių –

Žiūrės į kelią ir lauks mūsų – grįžtančių…

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
MILDA
MILDA
2021 22 vasario 13:45

MIELA JOLANTA,TAVO rašinys ,jo žodžių paprastumas giliai įstrigo atminty viską prisitaikiau sau, stiprybės ir vilties