Gimnazijos vietos dilema: istoriją saugoti galima ir kitais būdais

Argumentai, kuriuos norima pamiršti

Turbūt niekas nedrįstų ginčytis, kad svarbiausia mokyklos paskirtis – moksleivių mokymas. Švietimas yra ir dėkinga, ir tuo pačiu nedėkinga sritis, nes joje labai lengva planuoti situaciją dešimtmečiams. Demografinei situacijai negerėjant, švietimo tinklo pertvarka yra akivaizdi būtinybė. Tas matyti jau plika akimi: Juozo Tumo-Vaižganto gimnazijos Senuosiuose rūmuos yra tik… pusantros abiturientų klasės. Ne geresnė situacija ir su 9-11 klasėmis. Rokiškio rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas Aurimas Laužadis paaiškino, kad klasės gimnazijoje jau keletą metų pagal mokinių ir jų tėvų pageidavimus formuojasi maždaug vienodai: 3,5 klasės Romuvoje ir 1,5 klasės Senuosiuose rūmuose. Taigi, metas priimti sprendimus, ar verta gimnazijai turėti du padalinius.

Negalime priversti rinktis Senųjų rūmų

Rajono meras Ramūnas Godeliauskas atvirai sako: laikas priimti sunkius ir nemalonius sprendimus. Ir pabrėžia: dabartinę situaciją turime ankstesnių rajono vadovų ambicijų ir netoliaregiškumo dėka. „Būkime garbingi ir pripažinkime: 2012 m. Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija tapo gimnazija tik Romuvos gimnazijos sąskaita“, – pabrėžė jis.

Iš tiesų, Juozo Tumo-Vaižganto vidurinė mokykla vėliausiai iš miesto mokyklų, tik po sujungimo su Romuvos gimnazija, tapo gimnazija. Juozo Tumo-Vaižganto vidurinės mokyklos pagrindu daryti vieną miesto gimnaziją svarbiausias motyvas buvo, kaip ir dabartiniuose ginčuose… istorija. Ir kaip kompromisinis sprendimas buvo pasirinkta užsėsti dvi kėdes, tiksliau, užimti du pastatus: Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija tapo Senaisiais rūmais, o Romuvos gimnazija – Romuvos padaliniu. Tai sukėlė nemažai nepatogumų gimnazijos bendruomenei, kurie, laikui bėgant ir mažėjant mokinių skaičiui, tampa vis akivaizdesni.

„Kaip istorikė galiu pasakyti, kad kiekvienas veiksmas turi pasekmes ir įtaką ateičiai. Mūsų dabartinę situaciją lemia kitados laiku neatlikti namų darbai ir veiksmai. Juozo Tumo-Vaižganto vidurinė mokykla ir Romuvos gimnazija buvo sujungtos 2012-aisiais. Juozo Tumo-Vaižganto mokykla buvo viena iš dviejų likusių rajone vidurinių mokyklų. Kodėl tada baigusieji ją žymūs žmonės, šviesuoliai neskatino bendruomenės ir tuometinių vadovų siekti gimnazijos statuso? Sujungimas vyko prieš bendruomenių, kolektyvų valią, buvo padiktuotas iš šalies. Ir dešimt metų, nepabijokime to žodžio, murdėmės šio sprendimo pasekmėse. Gal todėl per tuos dešimt bendro gyvenimo metų taip ir netapome vieninga bendruomene: vienas padalinys sau, kitas – sau. Tos mistinės Juozo Tumo-Vaižganto dvasios, tiesą sakant, nelabai ir matėme. Nuliūdino ir gimnazijos šimtmečio minėjimas: didžiausias dėmesys tada skirtas ne tarpukariui, ne šioms dienoms, o sovietmečiui. Tai kur toji tarpukario dvasia?“, – retoriškai klausė rajono tarybos narė, istorikė, J. Tumo-Vaižganto gimnazijos mokytoja Dijana Meškauskienė. Ji pabrėžė: sprendimas dėl padalinių nėra „nuleistas iš viršaus“: jis išdiskutuotas ir priimtas gimnazijos bendruomenės.

Pirmiausias objektyvus kriterijus sprendžiant, į kurį pastatą kraustosi gimnazija, yra pačių moksleivių apsisprendimas. „Dabar kiekvienas moksleivis ir jo tėvai gali laisvai rinktis, kuriame padalinyje mokytis. Neturime jokios teisės ir galimybės ką nors versti rinktis būtent vieną ar kitą padalinį“, – pabrėžė meras. Pasirinkimas akivaizdus: keturios abiturientų klasės „Romuvoje“ ir pusantros Senuosiuose rūmuose.

Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas A. Laužadis paaiškino, kad į iš progimnazijų į gimnazijos padalinius paprastai persikelia ištisos klasės: Juozo Tūbelio progimnazijos auklėtiniai paprastai renkasi Romuvos, o Senamiesčio – Senųjų rūmų padalinį. Migracija iš vieno padalinio į kitą pasitaiko retokai.

Rajonas susiduria ir su kita problema: mokytojų trūkumu, be to, daugelio pedagogų amžius artėja prie pensinio, o kai kurių – ir peržengė. Norint užtikrinti ugdymą abiejuose padaliniuose, nemažai mokytojų turi kasdien darbo metu lakstyti iš vieno padalinio į kitą. „Dėl to sulaukiame nemažai mokytojų įspėjimų, kad jei tokia praktika ateityje nesiliaus, jie tiesiog išeis iš darbo. Patys įsivaizduokite: pertraukos metu mokytojas norėtų atsikvėpti ar ruoštis kitai pamokai, tačiau jis turi sukti galvą, kaip per penkiolika minučių atsidurti kitame miesto gale, kad nepavėluotų į pamoką ten. Paskui vėl grįžti. Neretai mokytojai kooperuojasi ir keliese važiuoja į kitą padalinį“, – pedagogų situaciją apibūdino meras R. Godeliauskas. Be to, mažėjant mokytojų skaičiui, vis sunkiau suformuoti tvarkaraščius: pedagogas gi ne Šventoji Dvasia, kad vienu metu galėtų būti dviejose vietose. Tą patvirtino ir A. Laužadis: pedagogai jau seniai tą įvardina kaip didelę problemą.

„Tačiau ne pedagogai yra svarbiausia. Mes prisitaikytume. Svarbiausias kriterijus yra moksleivis, svarbiausia jam užtikrinti kuo kokybiškesnį ugdymo procesą. Todėl pernai, po Romuvos padalinio 50-mečio minėjimo, ėmėme apie problemas kalbėti su rajono vadovais“, – sakė D. Meškauskienė.

Taigi, ir mokinių bei jų tėvų, ir pedagogų apsisprendimas aiškus. Tačiau, kad būtų apsvarstyti visi įmanomi pertvarkos variantai, ir nebūtų primestas rajono valdžios, o būtų pasirinktas geriausias sprendimas tiems, kam iš tiesų jis aktualus: gimnazijos bendruomenei, buvo sudaryta speciali darbo grupė. Į ją, pasak mero, buvo įtraukti moksleivių savivaldos atstovai, moksleivių tėvai, pedagogai, pedagogų profsąjungos atstovai. Jie dirbo metus, ir sutarė siūlyti būtent tą variantą, kuris ir teikiamas rajono tarybai.

Vienintelės tokio lygio laboratorijos

Kiti labai svarūs argumentai Romuvos padalinio naudai, yra, visų pirma modernios laboratorijos, kurios vos prieš porą metų įrengtos šiame padalinyje. Rengdama jas, gimnazijos vadovybė bei rajono vadovai, pabrėžė, kad būtent laboratorijų įrengimas pasitarnaus atotrūkiui tarp didmiesčių ir rajono ugdymo įstaigų mažinti. Nes be erdvių ir įrangos eksperimentams sunku paruošti moksleivius fizikos, chemijos, biologijos valstybiniams egzaminams taip, kad jie dėl aukštų balų galėtų konkuruoti su didmiesčių mokylomis. Palikti naujas ir modernias laboratorijas progimnazijai, o gimnazistams vėl laukti, kada jos bus įrengtos Senuosiuose rūmuose? Juk laboratorijos prekybos centre nenusipirksi: joms reikia ne tik lėšų, bet ir projekto, specialios įrangos, pritaikyti kabinetus. Laukti tektų mažiausiai porą metų. Ir dėl tokio sprendimo akivaizdžiai nukentėtų ugdymo kokybė. „Tokias modernias laboratorijas, be mūsų, turi tik viena šalies ugdymo įstaiga. Ar viso to nebereikia? Negalim gyventi tik istorija“, – svarstė D. Meškauskienė.

Rajono savivaldybės Švietimo ir sporto vedėjas A. Laužadis mano, kad dabartinė situacija su švietimo įstaigų pastatais nėra gera. Pirmiausia, tai ir Senamiesčio progimnazija, ir Juozo Tumo-Vaižganto gimnazija veikia dviejuose pastatuose.

Kitas svarbus motyvas gimnaziją sukelti į Romuvos padalinį yra jo vieta. Palikus gimnaziją Senuosiuose rūmuose, o Senamiesčio progimnaziją perkėlus į Romuvos patalpas, išeitų „įdomus“ rezultatas: abi miesto progimnazijos būtų mikrorajone, viena nuo kitos nutolę… 50 metrų. „Kur logika?“ – retoriškai klausė R. Godeliauskas.

Jam pritaria ir A. Laužadis: perkelti į Senuosius rūmus Senamiesčio progimnaziją būtų kur kas logiškiau: dalis klasių jau yra ten. Būtų paprasta sukelti ir likusias. Ir mokykliniams autobusiukams iš aplinkinių kaimų suvažiuoti būtų patogu. Vaikams būtų puiki sporto salė, šalia – Kūno kultūros ir sporto centro stadionas.

Ir mikrorajono, kuriame visgi didžiausia moksleivių koncentracija, vaikams būtų patogu: ir progimnazija, ir gimnazija – šalia. Greta ir daugiafunkcis sporto centras, baseinas.

Senamiesčio mokyklos patalpos atitektų Rokiškio pagrindinei mokyklai. Didelės, pritaikytos neįgaliesiems, su erdviais koridoriais ir kabinetais. Neįgaliesiems vaikams judėti būtų patogi sporto salė. „Kai pristatėme šią idėją Pagrindinės mokyklos moksleivių tėvams, sujaudino vienos mamos žodžiai: „Pagaliau ir mano vaikas lankys MOKYKLĄ“. Tikrą mokyklą, patogią ir erdvią“, – pabrėžė rajono meras.

„Mūsų visuomenė apskritai pasižymi per didele meile infrastruktūrai. Atrodytų, kad svarbiausia – pastatas. O kurioje vietoje moksleiviai, mokyklos bendruomenė? Juk tapsime „Tūkstantmečio mokykla“, gausime vadinamąjį ugdymo kokybės krepšelį. Ateis didelės investicijos šalia jau esančių. Be to, atminkime, kad Romuvos padalinys gal ne toks gražus, istorinis, tačiau didesnis, erdvesnis, patogesnis“, – sakė D. Meškauskienė. O ir dviejų pastatų išlaikymas tai pačiai ugdymo įstaigai brangus ir nepatogus.

Vienintelis argumentas – istorija

Pasklidus žiniai apie planuojamą reformą, viešojoje erdvėje pasirodė daug pasisakymų šia tema. Rašė Senųjų rūmų padalinio alumnai, Vilniaus rokiškėnai. „Įsiklausome į visas nuomones. Tačiau pirmenybę teikiame tiems, kuriem šie pokyčiai aktualiausi: moksleiviams, jų tėvams, pedagogams. Iš oponentų girdime vieną motyvą – istorija. Istorija, žinoma, gerai. Bet gyvename šiandien ir šiandien kuriame istoriją. Kai sakome, kad norime grįžti į istoriją, pagalvokime, argi norėtume važiuoti arkliniu vežimu. Tikriausiai ne. Tai kodėl moksleivius bandome įsprausti į praeities rėmus, užuot galvoję, kad šiandien turime užtikrinti jiems patį geriausią įmanomą ugdymą. Turime vadovautis ne emocijomis, o sveiku protu ir siekti geriausio savo miesto jaunajai kartai. Na pamojuosime istorijos vėliavėlėmis, ir kas iš to? Jau prieš dešimt metų buvo padaryta klaida, kai gimnazija kurta remiantis istorija. Ir dabar turime tą sprendimą keisti. Tad nebekartokime tos pačios klaidos“, – pabrėžė rajono meras.

Atsiriboti nuo pavadinimo

Rajono tarybos narė, pedagogė D. Meškauskienė mano, kad pirmiausia reiktų išgirsti mokyklos bendruomenės balsą. „Čia kaip šeimoje. Su visa derama pagarba visiems geranoriškiems patarėjams, visgi savo reikalus ir problemas geriausiai žinome patys. Jau vieną kartą buvo paklausyta geradarių iš šalies patarimų. Ir kokie rezultatai? Moksleiviams čia reikės mokytis, pedagogams – dirbti. Tad pirmiausia turime klausti moksleivių, jų tėvų ir mokytojų, kitaip sakant, gimnazijos bendruomenės nuomonės“, – pabrėžė D. Meškauskienė.

Rajono savivaldybės Švietimo ir sporto skyriaus vedėjas A. Laužadis mano, kad vienintelis praktinis sprendimas – vadovautis argumentais. O diskusijas dėl vardo, istorijos palikti ateičiai. Antraip, vadovaujantis emocijomis, nepavyks priimti racionalių sprendimų. „Niekas nesiruošia naikinti nei gimnazijos vardo, nei jos paveldo. Dabar sprendžiame dėl jos adreso. O istoriją galima saugoti įvairiai“, – sakė jis.

D. Meškauskienė pabrėžė, kad niekas nesikėsina nei į gimnazijos vardą, nei į Juozo Tumo-Vaižganto paminklą. Jie lieka. O dėl pavadinimų bus laiko diskutuoti.

Savivaldybės inform. 

Užs. 274