Jautri viešnagė Onuškio dvare: (iš kairės) Palėvenės dvaro šeimininkė Nijolė Marija Milaknienė, Onuškio muziejininkė Elena Blažienė, Komarų dinastijos tęsėjai Piotras ir Janas Dzvonkovskiai. A. Minkevičienės nuotr.
Jautri viešnagė Onuškio dvare: (iš kairės) Palėvenės dvaro šeimininkė Nijolė Marija Milaknienė, Onuškio muziejininkė Elena Blažienė, Komarų dinastijos tęsėjai Piotras ir Janas Dzvonkovskiai. A. Minkevičienės nuotr.

Po pasaulį ieškantys garbingos, įtakingos ir turtingos dinastijos pėdsakų didikų Komarų palikuonys praėjusį sekmadienį buvo mūsų krašto svečiai. „Onuškyje atradome tikrą Lietuvos akropolį. Būta ypač gražaus dvaro, o dabar – ypač romantiški jo griuvėsiai. Kas žino, kiek dar jie stovės“, – neslėpė užplūdusių emocijų Onuškio dvarą valdžiusių Komarų palikuonis, Lenkijoje gyvenantis Piotras Dzvonkovskis. Jo brolis Janas ir sūnėnas Duninas prisipažino nenumanę, ką ras protėvių žemėje, o tai, ką pamatė, užėmė kvapą.

Kodėl svarbu?
Komarų dinastijos palikuonių kelionė į protėvių kraštą prasidėjo Kupiškio rajone esančiame Palėvenės dvare, kurį kadaise valdė šios garsios giminės atstovai. O ir dabar šiame sunykti nepaliktame dvare šeimininkauja Bogdano Komaro anūkė Nijolė Marija Milaknienė.
Broliai Dzvonkovskiai pasakojo surinkę didelę Komarų istoriją: archyvines žinias, nuotraukas, pasakojimus apie dinastijos didikų kadaise valdytas žemes, turėtus dvarus Ukrainoje, Baltarusijoje ir Lietuvoje. Aukštaitijos regione Komarai buvo vieni įtakingiausių dvarininkų, valdžiusių didžiulius plotus žemių Panevėžio, Kupiškio, Ukmergės, Rokiškio kraštuose. Onuškio dvaras ir jo istorija, pasak P. Dzvonkovskio, kol kas palikuonims menkiausiai žinomas. „Pirmą kartą važiuojame, labai jaudinamės, nes visai nežinome, ką ten rasime“, – prisipažino laivo locmanas J. Dzvonkovskis, paklaustas, kokio vaizdo tikisi protėvių žemėje. Jo brolis, mokslų daktaras, ir sūnėnas, energetikos studijų magistras Duninas, sakė pažinties su protėvių valdytu Onuškio dvaru laukę labai nerimaudami. Apie Onuškio dvarą gentainiai žinojo tik tiek, kas ir kada jį valdė, bet kaupiamame dinastijos archyve neturėjo faktus liudijančių fotografijų, amžininkų pasakojimų, legendų ir žinių apie tai, kokia baisi lemtis ištiko dvaro sodybą.

Susitikimas Rokiškio dvare (priekyje kairėje): Elena Blažienė, antroje eilėje (iš kairės): Nijolė Milaknienė, Duninas Borovskis, Janas Dzvonkovskis, Nijolė Šniokienė, Juodupės seniūnas Valdas Adamonis ir Piotras Dzvonkovskis.
Susitikimas Rokiškio dvare (priekyje kairėje): Elena Blažienė, antroje eilėje (iš kairės): Nijolė Milaknienė, Duninas Borovskis, Janas Dzvonkovskis, Nijolė Šniokienė, Juodupės seniūnas Valdas Adamonis ir Piotras Dzvonkovskis.

Į akropolį
Prie Rokiškio krašto muziejaus Komarų vaikaičius atlydėjo jų dinastijos atstovė, Palėvenės dvaro šeimininkė N. M. Milaknienė, o svečius pasitiko jos bendravardė, Rokiškio muziejaus vadovė Nijolė Šniokienė. Šilčiausia Komarų palikuonių padėka – onuškietei muziejininkei Elenai Blažienei, po kruopelytę surinkusiai Onuškio dvaro istoriją ir faktus apie Komarų indėlį šiam kraštui.
Rokiškyje Komarų dinastijos atstovai susipažino su Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių valdymo laikotarpiu ir nuopelnais mūsų kraštui bei sąsajomis su Komarais. „Mes apie Lietuvą daug žinome. Juk mūsų prezidentas Bronislavas Marija Komorovskis – šio krašto garbės pilietis“, – šiltais Rokiškio ir Lenkijos ryšiais didžiavosi P. Dzvonkovskis. Broliai domėjosi, kiek kartų prezidentas pas mus viešėjo, klausė apie jo protėvių dvarą ir verslą Kavoliškyje.
Kelionė į Onuškį, kurio pagrindinė gatvė gyventojų pageidavimu pavadinta Komarų gatve, neprailgo. Išvydę nykstančio dvaro rūmo vaizdą Janas ir Piotras ilgai negalėjo pratarti nė žodžio: amą gniaužė buvusi dvaro didybė, o dabar – nykstančio rūmo romantika ir garsios praeities nostalgija. „Taip, pats tikriausias Lietuvos akropolis“, – atsitokėjęs po pirmųjų įspūdžių pratarė J. Dzvonkovskis. Šis rūmas šalies menininkų vadinamas pačiais gražiausiais griuvėsiais Lietuvoje.
Iš visų pusių apžiūrėję rūmą, nuglostę kolonas, byrančias plytas, didikų palikuonys įžengė ir į griuvėsių vidų, tikėdamiesi bent pajusti ir prisiliesti prie to, kur ir kaip jų seneliai gyveno. E. Blažienė jiems emocingai dėstė mažai kam žinomus faktus iš dvaro klestėjimo laikotarpio, pasakojo apie pražūtingą gaisrą, kilusį per Vitoldo Komaro vestuves, rodė, ant kurio akmens-kėdės sėdėdavo ir į parko medžiuose skendinčius dvaro tvenkinius žiūrėdavo Teofilis Komaras. Muziejininkė dėstė, kurioje patalpoje kas buvo, kur gyveno tarnai, kur – šunininko namas, kiek medžių, atgabentų iš viso pasaulio, parke kadaise augo…
Komarų palikuonys prisipažino buvę priblokšti tokių gausių ir jiems nežinomų istorijos faktų, ypač E. Blažienės papasakotų protėvių gyvenimo detalių. Po jautrios ekskursijos dvare gentainiai aplankė Komaro kapavietę, vėliau – Onuškio kaimo muziejų, kuriame fotografavo su protėvių gyvenimu susijusias senąsias nuotraukas, įrašus ir dvaro eksponatus. Aplankyta ir Onuškio bažnyčia, prie kurios statybų dosniai prisidėjo dvarininkai Komarai.

Kas bus?
Onuškio dvarą apžiūrėję Komarų dinastijos atstovai neturi vilties, kad nykstantys rūmai ir pati dvarvietė bus prikelti naujam gyvenimui. Išgirdę, kad ši romantiška vieta turistus, vestuvininkus, architektūros, istorijos, meninės fotografijos specialistus ir mėgėjus traukia kaip širšes medus, labai apsidžiaugė. Nykstantis dvaras – kultūros vertybė, 2010 m. lapkrityje teismo pripažintas bešeimininkiu ir perduotas rūpintis savivaldybei. 2013 m. gegužę rajono tarybos sprendimu įtrauktas į privatizuojamų objektų sąrašą. Dvarviete buvo susidomėję nekilnojamuoju turtu užsiimantys verslininkai, bet sužinoję, kokios keliamos sąlygos, planų atsisakė. Taigi dabar jis – nugyventas valstybės turtas: meniškas, ypatingos traukos, bet tarsi niekam nebereikalingas.

Iš istorijos
Apie 1801 m. tuomet dar Hanušiškių, vėliau pervardinto Onuškiu, valdos ir dvaras parduoti naujiems savininkams – įtakingiems ir turtingiems Komarams. Komarai – viena garsiausių viso Panevėžio krašto bajorų giminių. Pirmą kartą jų pavardė paminėta 1481 m. Giminės pradininkas Komaras dabartinėje Ukrainoje, netoli Užgorodo, buvo įkūręs Komargradą. Vienas palikuonių persikėlė į Lietuvą ir nuo jo mūsų valstybėje paplito Komarų giminė, turėjusi didelės įtakos ir Rokiškio krašto gyvenimui. Šios garsios ir turtingos šeimos šakos atstovai mūsų krašte buvo Onuškio, Čedasų ir Panemunio dvarų valdytojai, bažnyčių fundatoriai ir rėmėjai.
Didžiausias Komarų pėdsakas paliktas Onuškio (tada dar Hanušiškių) krašte. Juozapo Komaro tėvas Antanas Hanušiškius netrukus užrašė sūnui Juozapui. Jo valdymo metu dvaro reviziniame sąraše 1811 m. surašyti 327 valstiečiai. Nurodyta, kad 52 baudžiauninkai surašymo metu buvo pabėgę arba jau sugrįžę, o 24 jaunuoliai atiduoti į rekrūtus.
Remiantis išlikusių dokumentų įrašais, 1830–1840 m. pagal tuomet garsaus architekto Lauryno Cezario Aniechinio projektą Hanušiškių dvare buvo pastatyti didingi vėlyvojo klasicizmo stiliaus rūmai, įrengtas parkas. Dvare klestėjo didikų gyvenimas, teigiamai veikęs ir miestelio plėtrą, švietimą, kultūrą. J. Komaras mirė 1847 m. Hanušiškių, Čedasų ir Panemunio dvarai atiteko sūnui Teofiliui. O šis mirė 1861 m., kaip buvo panaikinta baudžiava. Tada Hanušiškių dvaras atiteko jo sūnui Vladislovui, kuriam mirus dvarą ir jo žemes pasidalijo palikuonys. Taip Hanušiškių šeimininku tapo Vladislovo sūnus Vitoldas Teofilis Ignotas Komaras. Už palikimą jis motinai Marijai Komarienei turėjo išmokėti kompensaciją – 42 tūkst. rublių bei po 30 tūkst. rublių seserims: grafienei Rachelei Eugenijai Jonui Nepomukui Roniker, Irenai Gabrielai Juzefai Komaraitei ir Marijai Zofijai Lucijai Nezabitauskienei. Tokios didelės išlaidos bei paveldėtos skolos dvarui tapo pražūtingos – savininkui teko parceliuoti žemę. 1919 m. Vitoldas Teofilis Ignotas mirė, bet skolų našta nedingo. Todėl žemių parceliaciją turėjo tęsti jo našlė Marija Adomina Komarienė su mažamete dukra Marija Vitolda Diana Komaraite. Vėliau vedybų keliu dvaras atiteko Krasickiams, o 1922 m. dvaro žemės išparceliuotos žemės reformos metu. Skaudi lemtis ištiko ir rūmus – jie sudegė per Pirmąjį pasaulinį karą, liko tik kolonos ir mūro sienos.
XIX a. Onuškio dvarą valdė Komarai, ukrainiečių kilmės didikai
Antanas Komaras (1801–1802 m.)
Juozapas Komaras (1802–1847 m.)
Teofilis Komaras (1847–1861 m.)
Vladislavas Komaras (1861–1896 m.)
Vitoldas Komaras (1896–1919 m.)
Marija Adomina Komarienė (1919–1940 m.)
Marija Vitolda Diana Komaraitė (1919–1940 m.)

Subscribe
Informuoti apie
guest
2 Komentarai
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Stasys
Stasys
2016 19 spalio 9:25

Nesutinku su tokiais uzrasais(del ukrajinieciu kilmes)pasiziurekite zemelapy nuo1801iki1896 kaip pazymeta,ir raskite ten toky pavadinima kaip ukraina

I.P.
I.P.
2016 19 spalio 2:37

Labai idomus neeilinis ivykis! Gera girdeti.kad yra tiek daug idomiausios medziagos apie dvara, apie didikus Komarus, IR kaip smagu, kad sveciai buvo supazindinti, suzinojo daug tokiu dalyku, apie ka niekada nezinojo, juk tai ju gimines brangi istorija. Mylekime IR gerbkime vieni kitus – mes lenkus IR Lenkija, o lenkams linkiu pamilti Lietuva kaip sese, amziais buvome IR busime greta vieni kitu!

Rekomenduojami video: