Apsisiautę neperšlampamais lietpalčiais, nešini skėčiais, šventės gerbėjai pasinėrė į poezijos skaitovų, bardų, romansų atlikėjų kuriamą nuotaiką, lingavo, šoko, šypsojosi. Ko gero, pats rūsčiausias ir gailus žvilgsnis tebuvo paties Pauliaus Širvio, žvelgiančio iš tapytų langinių.
Šventės tema – „Gyvenimas mano – degimas“, o aprangos kodas – laužo liepsnos akcentas. Panašu, kad dalis žiūrovų iš anksto ruošėsi tokiam orui, todėl daug kur margavo raudoni ir geltoni skėčiai, striukės, kelnės, šalikai. Buvo apsiavusių ilgaauliais guminiais batais ir basakojų. Nuskambėjus tradicinei, šventės pabaigą skelbiančiai romansų grupės „Ašalia“ dainai „Vai, žydėkit, linai“, niekas neskubėjo skirstytis ir plojimais bei šūksniais prašė dainuoti.
Dešimtoji „Širvynė“ dar kartą įrodė, kad ji gali vykti bet kokiu oru, o poeto gerbėjų ratas tikrai nemažėja.
