Įsikūrė pirmieji
Su Danute ir Broniumi Švelniais susitikome jų jaukiuose namuose Bajorų kaime. Šeimininkai šypsodamiesi pasakoja, kaip kolūkio laikais čia tebuvęs javų laukas. Užsispyrusi Danutė vietą namo statyboms nusimatė būtent šioje vietoje. Sklypus skirstęs valdininkas niurzgėjo, jog toks pasirinkimas „sugadins sėjomainos lauką“, bet viską nulėmė kolūkio pirmininko pritarimas – tegu statosi.
Danutė mėgsta dairytis pro antro aukšto langus, per kuriuos matosi kone visi Bajorai: „Man gražu. Dabar kaimas išsiplėtė, o tuomet mes buvome pirmieji.“ Smagu būdavo ir kavos rytais ten išgerti, tačiau nelabai seniai nuspręsta miegamąjį „nuleisti“ į pirmą aukštą, kad nebereikėtų lipti laiptais. Taigi ir rytinis kavos gėrimas persikėlė žemyn, arčiau virtuvės.
„Negalima savo žmogaus užmušti žodžiais“
Susitikusi su ilgus metus kartu gyvenančiais sutuoktiniais visada klausiu, ką jie patartų jaunoms šeimoms. Teiraujuosi ir šįkart. Begerdami kavą, Danutė ir Bronius susižvalgo. Už abu atsako Danutė, o vyras pritariamai linksi: „Kantrybės, kantrybės, kantrybės ir dar kartą kantrybės, susiklausymo. Gerbkit vienas kitą. Negalima sakyti – tu šioks, tu toks, tu anoks. Negalima savo žmogaus užmušti žodžiais. Kad ir labai skaudu, reikia pakentėti, pasielgti kultūringai. Ir aš mėgstu išsišokti, bet vėliau atsiprašau. Tėtuko labai geras charakteris.“ Savo vyrą ji taip ir vadina – „tėtukas“, „mano Broniukas“. Bronius šypsosi – žmonos vardas yra mažybinės formos, tad visuomet juo ir vadina.
Nesekiojo iš paskos
Kiti jų patarimai jaunimui išsprūsta bepasakojant apie nugyventus metus. Visą gyvenimą abu dirbo skirtingose darbovietėse. Labai mėgo keliauti, todėl mielu noru važinėjo į ekskursijas, kurias organizuodavo jų darbo kolektyvai. Ekskursijos vykdavo skirtingu laiku, todėl nebūdavo sąlygų važiuoti abiem drauge. Be to, nebuvo ir „mados“, kad į keliones poros leistųsi kartu, kaip yra dabar. Todėl sutuoktiniams keistai atrodo dabartinių porų kaprizai, kai prieinama vos ne iki skyrybų, jei kuris nors atsisako atostogas praleisti kartu. „Mes nesureikšmindavome, kad važiuojame po vieną. Juk šalia – bendradarbiai. Jei ko reikės, padės“, – sako Bronius.
Dažnos moters silpnybė yra pirkiniai. Tarp šiuolaikinių porų dėl to irgi kyla konfliktų, bet Danutė meiliai kvatojasi: „Ką aš bepirkčiau, vyras niekada neuždeda veto. Nors kai kada ir durnystę nusiperku!“
Nežinojo, kad studentė – iš gretimo kaimo
Jaunystėje abu susipažino šokiuose. Iš armijos grįžęs Bronius susiruošė į šokius Abelių kultūros namuose. Išgirdęs, kad yra atvažiavusi studentė iš Kauno, nutarė – reikia ją pašokdinti. Taip ir padarė. Tik tuomet išsiaiškino, jog ji kilusi iš Šiurpiškių kaimo. Nuo Šiurpiškių iki Broniaus gimtųjų Abelių – vos 20 minučių kelio pėsčiomis. Krito vienas kitam į akį, taigi dar ne kartą šoko polką, valsą, cvingą, šliopaksą…
Vestuvės vienerios, o poros dvi
Tačiau studijų laikai baigėsi. Jauna felčerė Danutė gavo paskyrimą į Kupreliškį (Biržų r.), o Bronius dirbo miškų ūkyje prie Rokiškio. Vietoves skiria 70 kilometrų, bet jauniems tai – nė motais. Vaikinas iš Rokiškio į Kupreliškį atbirbdavo motociklu.
Vestuves iškėlė padraugavę trejus metus, 1962-aisiais. Rinktis aukso žiedų jiedu važiavo net į Panevėžį, mat mažesniuose miestuose pasirinkimas buvęs nekoks arba visai jokio. Vestuvės buvo puikios, su gausia palyda. Ir kaip be kompanijos apsieisi, kai vienu metu išteka seserys! Taip, aukso žiedus sumainė dvi poros – susituokė Bronius ir Danutė bei jos sesuo Bronislava su savo išrinktuoju.
Sesuo buvo gera siuvėja, todėl net nekilo klausimas, iš kur gauti baltas sukneles. Bronislava jas pasiuvo ir sesei, ir sau.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
