blank
Kęstutis Kadūnas – pirmoje eilėje kairėje kartu su Antanašės bendruomenės nariais. K. Kadūno nuotr.

Kęstutis Kadūnas

Prieš keletą dienelių aptikau FB tokią žinutę: „Kviečiame į Našio ežero pakrantės tvarkymo talką.“ Šiaip jau, Bičiuli, aš talkavot nelabai mėgėjas, prie tinginio esu… Ale gi kviečia Antanašės bendruomenė Našio švarint, prie kurio aš kas rytą saulei tekant mėgstu pasėdėt ir pamedituot. Va, taip jau išeina, kad atsisakyt… nu niekaip neišein.

Susirinko daug antanašiškių, vos ne pora dešimčių. Kas dviračiu važiuotas, kas pėsčias, o kaimynas Povilas net su „tačke“ atvažiavo. Na, Bičiuli, aš irgi su tokiu mažučiu grėbliuku prisistačiau. Moterys net juoktis iš to mano grėbliuko pradėjo – vyras kaip šėpa, o grėblys kaip šapas. Lai juokiasi… mano skūra kieta, man kaip žąsiai vanduo.

Padirbėjom šauniai. Kiekvienas šapas buvo nurinktas, šiškos sugrėbtos, lapai nušluoti. Aš irgi gerokai po krūmus prisilandžiojau, visokias antropogenines atliekas rankiojau. Matai, Bičiuli, atvažiuoja prie ežero visokie žvejai, butelioką išgeria ir… į krūmus, „čipsų“ pakramto, pakuotę vėl krūmuose palieka. Keletą maišų tos „antropogenikos“ pririnkau…

Tai čia, Bičiuli, žinok, buvo tik fiziniai pratimai. Sutvarkius aplinką ir susėdus ant kelmelių šalia dvaro, prasidėjo… intelektualiniai pratimai. Ritė, bendruomenės pirmininkė, Gražina, poetė, visokias viktorinas-mįsles organizavo… Kiekvieno net ir prizai laukė. Man irgi teko… žirnių sėklų pakelis. O kai ratu pradėjo eiti „Ivan Kupala“ (beje, 41 laipsnio, neeuropinio standarto), pasipylė visokios būtos ir nebūtos istorijos ir legendos: ir apie tris laumes Marias, iš ežero iškylančias, ir apie Našio „Uošvės liežuvį“ (ne tik Kupiškio marios uošvės liežuviu garsėja), ir apie Julijos „Kurpaitės“ įlanką, ir… apie „Aukso žiedo“ įdubą. Daug visokių istorijų prisiklausiau, nebeatsimenu visų. Jurgis, Antanas ir Povilas prisiminė, kaip kolchozo laikais gyveno, kaip po to juos griovė… kaip „Belarus“ traktorius vairavo ir kaip dabar juos reiks remontuot, kai belarusiams embargas paskelbtas… Va taip vat, Bičiuli, daug sužinai, kai talkoje būni…

Sužinojau, kad antanašiečiai net ir savo himną turi. Tiksliai nežinau, bet man atrodo, kad jį parašė irgi poetė Gražina. Va, paskaityk ištrauką:

Ten, kur Našio pakrantės taip žalios,

Kur pušelių vaiski žaluma.

Yra širdžiai toks mielas kampelis –

Tai Antanašė mano miela.

Stūkso dvaras prie Našio parimęs.

Jis dar mena ir ponų laikus.

Ežerėlis pilnutis lelijų,

Pasvajot, pažvejot kviečia mus.

Gražus himnas, sutik Bičiuli.

Šiandien auštant, kaip ir kasryt, nuėjau prie ežero vėl. Tylu, ramu… švaru. Šaunuoliai antanašiečiai, kaip tarė – DARĖ ir PADARĖ.

(Autoriaus kalba – jo braižas. Ji netaisyta – red. past.)

blueyellow1
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Vitalijus
Vitalijus
2022 2 birželio 16:54

Padarom kamnors ir išvažiuojam