blank
Justinas ir Vidmantas Kanopos. Kanopų šeimos archyvo nuotr.

– Ketvirtis amžiaus nuo „Daividos“ – Jūsų šeimos verslo – gimimo. Vakarų pasaulyje šeimos verslas labai populiarus. Kurdamas įmonę beveik nuo nulio, įsivaizdavote, kad po poros dešimtmečių ji užaugs iki tokio aukšto lygio?

– V. K. Žmogaus gyvenime 25-eri didelis laikotarpis, o bendrovei, galima sakyti, paauglystė. Prasidėjus kolūkių griūčiai pardaviau sofą, volgą, nusipirkau iš žmonių pajų, įsigijau už juos buvusio komunalinių įmonių kombinato pastatėlių, visuomeninio maitinimo įmonės mažą rūkyklą, dešrų kimštuvą… Susibūrėm 10 žmonių ir pradėjom. Pirmasis gaminys – karšto rūkymo plonos dešrelės. Per dieną – 20–30 kg. Vežėm į mokyklas, paskui – nedideles parduotuves, dirbom su kooperatyvais. Supratau, tokioje rinkoje neišgyvensim. Nuėjau į vieną prekybos centrų. Žiūriu, kiti perdirbėjai tiekia didžiulius kiekius, gamina po 2–3 t gaminių per parą. Galvoje sukosi mintys: „Kaip kiti tiek sugeba pagaminti, ar mums realu tokie mastai. Ir kas gi tiek suvalgo?“ Ryžomės, netrūko optimizmo, tolygiai „kapanojomės“ aukštyn. Buvo būtinos didžiulės investicijos, o didžiausia paspirtis – SAPARD parama. 8 mln. litų, banko paskolos. Be jų plėtra būtų buvusi neįmanoma. Išplėtėm, restauravom gamybos patalpas, statėm priestatus, nes senuose nebetilpom, diegėm naujas technologijas, įrenginius. Per du dešimtmečius neatpažįstamai išaugo mūsų pajėgumai, rinkos geografija. Kasmet tvariai augame: 2019 m. pardavimų pajamos siekė 12,8 mln. Eur (t. y. 17 proc. augimas, palyginti su 2018 m). Šiemet tikimės augti dar sparčiau ir įsitvirtinti didžiausių šalies mėsos perdirbėjų penketuke.

– Jei „Daivida“ būtų arti Vilniaus… Per gerus du dešimtmečius niekada nekilo mintis mėsos perdirbimo verslo perkelti iš Rokiškio arčiau Vilniaus?

– V. K. Gal kada ir buvo panašių pamąstymų. Bet sentimentai… Juk esame rokiškėnai. Kodėl turėtume kažkur mėtytis? Čia buvo mūsų šeimos verslo pradžia, su žmonėmis pradėjome kurti verslą nuo nulio. Jauti, kad esi atsakingas ne tik už save, bet ir už tuos, kurie buvo šalia ir kurie šalia yra dabar.

– Verslininkai atvirai sako: „Neprašom valdžios malonių, tik netrukdykit mums dirbti.“ Galėtumėte įvardinti kelis Jūsų verslui pačius nepalankiausius šalies valdžios sprendimus?

– V. K. Mano būdas lankstus, moku prisitaikyti prie sąlygų. Buvo pliusų iš valdžios, kai „Sodros“ mokestis verslui buvo sumažintas iki 15 proc. Verslui buvo didelis atokvėpis, galėjom padidinti darbuotojams atlyginimus. Dar vienas mūsų verslui palankus sprendimas buvo 5 proc. PVM šviežiai mėsai. Tada labai išaugo pardavimai. Nepatyrėme tokių valdžios smūgių, dėl kurių mūsų gamyba ir pardavimai smarkiai kristų. Konkurencija – taip, labai didžiulė, bet tai ne dėl valdžios sprendimų. Dabar gal nepalankiausia – didelis darbo jėgos apmokestinimas. Žmogus mato, kiek uždirba ir kiek mokesčių iš jo atskaičiuoja.

– Jūsų šeimos verslo pavyzdys įkvepia. Sunku provincijoje išauginti šeimos verslą?

– V. K. Vadovas ar savininkas yra tik varomoji jėga. O verslo sėkmė – visos  komandos darbo rezultatas. Labai džiaugiuosi, kad į verslą patraukiau sūnų Justiną, užsienyje įgijusį maisto technologijos bakalauro ir vadovų vadybos magistro laipsnius. Jo žmona Vigita – gamybos vadovė. Taigi drąsiai galėjau jam perduoti bendrovės vairą – generalinio direktoriaus pareigas. Vakarų valstybėse šeimos verslas eina iš kartos į kartą, šimtus metų. Tikiuosi, kad ir mūsų šeimos verslas galės dinastijomis didžiuotis.

– Yra esminių požiūrio į gamybą, prekybą, reklamą skirtumų tarp Justino Kanopos ir Vidmanto Kanopos?

– J. K. Manau, esminių skirtumų nėra. Labai vertiname bendrovėje dirbančius žmones ir ilgalaikį bendradarbiavimą. Aš linkęs į inovacijas įmonėje, esu už nuolatinį tobulėjimą – tiek asmeninį, tiek darbuotojų. Abu su tėčiu darome viską, kad „Rokiškio mėsinė“ būtų pirmaujanti ir šalyje naujas tendencijas diktuojanti mėsos gamybos įmonė.

– Žmonės vis dar paklausia: UAB „Daivida“ ir „Rokiškio mėsinė“ – vienas ir tas pats?

– J. K. 2012 m. bendrovė atnaujino strategiją – pradėjome naudoti naują prekės ženklą „Rokiškio mėsinė“. Tai buvo mano, grįžusio po studijų užsienyje, ir brolio Vaidoto idėja. Čia, Rokiškyje, mūsų šeimos šaknys, čia gimėm ir užaugom, čia gyveno mūsų seneliai, proseneliai. Man svarbu, kad ne tik mūsų šeima, bet ir visi šio krašto žmonės galėtų didžiuotis gimę Rokiškyje. Šeimos verslo prekę žymėti Rokiškio vardu – garbė ir didžiulė atsakomybė, įsipareigojimas pateisinti vardą. Mūsų gaminių kokybė susitapatina su kraštu, o tai – didžiulis pliusas tiek mums, tiek Rokiškio kraštui.

– „Rokiškio mėsinės“ produkciją pamėgę žmonės išsako pagyrų: dešros, skilandukai, kimšti kiaulės pūslėje ir žarnose, natūraliai sūdyti, rūkyti lašinukai kvepia namais… Kodėl pasirinkote puoselėti lietuviško paveldo tradicijas?

– J. K. Žengiame koja kojon su laikmečiu, bet išsaugodami, ką turime vertingiausio. Natūralūs, gaminami taip, kaip gamino mūsų senoliai, ir labai skanūs. Bendrovės asortimente buvo ir bus skilandžių, lašinukų, tiek sūdytų, tiek šaltai rūkytų, ir šalto rūkymo dešrų, kaip sakote, kvepiančių namais… Žmonės labai vertina ir mėsos vyniotinius, gaminamus pagal senolių receptus. Jie formuojami rankomis, kepami, verdami. Kiekvienai metų šventei pasiūlome naujų receptų, nes konkurencija didelė. Norėdami išlikti rinkoje privalome būti įdomesni, skanesni ir greitesni.

– Valgytojų skonis kinta. Sunku įtikti mūsų vartotojui?

– J. K. Verslininkai labai darbštūs, todėl ir pasiūla (konkurencija) mėsos rinkoje didžiulė. Nuolat  dirbame prie naujų receptūrų, analizuojame rinką, klausiame savo vartotojų, kas jiems patinka?  Domimės, kokios tendencijos ateina iš užsienio.

– Produkcijos mėgėją užsiauginti reikia nemažai laiko, o prarasti jį, deja, trunka vos akimirką. Kaip Jums pavyko pelnyti ilgalaikį vartotojų  lojalumą?

– J. K. Turi nuolat judėti pirmyn: domėtis kintančiais poreikiais, maisto srities naujovėmis. Esame įmonė, auganti kartu su darbuotojais, rengiame daug mokymų. Stengiamės viską daryti taip, kad džiugintume savo klientą (o ne atvirkščiai). Ypatingą dėmesį skiriame gaminių kokybei, nuolat testuojame. 2018 m. sėkmingai įdiegėme tarptautinį FSSC 22000 kokybės sertifikatą. Mūsų kredo –  gaminiai privalo būti ne tik skanūs, bet ir patrauklūs, kad žmogus matytų ir jaustų, kodėl verta rinktis mūsų produktus. Dirbame su gaminių dizainu, ieškome geriausių, patraukliausių, patogiausių pakavimo sprendimų. Greitai rinką pasieks naujo dizaino mūsų nauji gaminiai.

– Vietos rinka Jūsų bedrovės gamybos apimtims – maža. Kur „Rokiškio mėsinės“, pavyzdžiui, skilandį, gali rasti užsienietis ar užsienyje gyvenantis kraštietis?

– J. K. Ilgametė patirtis padėjo įmonei įsitvirtinti net tik Lietuvos rinkoje, bet ir ES šalyse. Produktus eksportuojame į Airiją, Angliją, Latviją, Lenkiją, Estiją. Mūsų eksportas sudaro apie 15 proc. pagamintos produkcijos. Augančios eksporto apimtys rodo, kad mūsų produktai patinka ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių pirkėjams.

– Šie metai verslui, prognozuojama, nebus lengvi: dėl padidinto degalų akcizo, brangusios elektros energijos… Gerokai pakilo ir žaliavos kainos. Šie pokyčiai atsispindės Jūsų gaminių kainų etiketėse?

– J. K. Brangstant žaliavai, ištekliams didžiausias vadybos uždavinys – efektyvinti gamybos procesus. Siekiame, kad mūsų produkcijos kaina pirkėjui nedidėtų, bet dėl žaliavų kainų svyravimų rinkoje kartais peržiūrime kainodarą. Šiemet skirsime ypatingą dėmesį gamybos procesų optimizavimui, kad klientams galėtume pasiūlyti konkurencingas kainas ir gaminius.

–  Koks visraktis atveria „Rokiškio mėsinės“ produkcijos vartotojo piniginę? 

– J. K. Mūsų gaminių kokybė, patikimumas. Ir verslo, į kurį įdedame savo širdį, atsakomybė. Įmonėje dirba daug puikių savo srities specialistų. Didžiausias įmonės turtas – nuoširdūs ir atsakingi darbuotojai. Džiaugiamės, kad pavyksta juos pasikviesti ir išsaugoti. Tai ir yra viena svarbiausių įmonės stabilumo ir sėkmingos veiklos paslapčių.

Užs. 97

Rekomenduojami video: