Redakcijos archyvo lentynose – kruopščiai renkami „popierinio“ laikraščio egzemplioriai. J. Kačerausko nuotr.

Gyvenimo metus skaičiuoja ne tik žmonės. Jau 75-eri metai, kai rytais pašto dėžutėje jus pasitinka rajono laikraštis. Tai – daug ar mažai? Tikriausiai šiame skubančiame, nuolat besikeičiančiame, sunkiai išlaikančiame stabilumą pasaulyje labai daug.

Bėgo metai, keitėsi ne tik laikraščio pavadinimas, apimtis, turinys, bet ir santvarkos. Laikraštis – mūsų gyvenimo atspindys, mūsų krašto istorija, todėl dabar vartant jo pirmąjį egzempliorių apima savotiškas jausmas.

1944 m. rugsėjo 7 d., ketvirtadienį, nedidelio formato, vieno lapo „Rokiškio žinios“ savo pirmąjį numerį išleido 1500 egzempliorių tiražu, jį atspausdino Rokiškyje buvusi „Naudos“ spaustuvė. Laikraščio popierius buvo toks plonas, kad spausdintos raidės persišvietė kitoje pusėje, todėl antrą puslapį buvo labai sunku įskaityti. Matyt, tai buvo viena iš didesnių leidybos problemų, nes po penkių dienų išleistas jo antrasis numeris buvo atspausdintas ant storo popieriaus lapo. Laikraštis neturėjo pastovių leidimo dienų –skaitytojai jo sulaukdavo sekmadienį, ketvirtadienį, trečiadienį – tikriausiai pagal tai, ar buvo kokių svarbių naujienų Rokiškyje.

Pirmajame numeryje, be žinučių iš užsienio (Anglijos, Suomijos), rašoma, kad sudaromas Valstybinis žemės fondas, bus sudaromi ūkiai, skelbiamas nutarimas, atidaryti turgų Rokiškio mieste pirmadieniais ir penktadieniais, pristatomas Rokiškio vykdomojo komiteto pirmininkas Kairelis. Pirmajame numeryje buvo tik du skelbimai, kurių vienas pranešė, kad visi Rokiškio apskrities sveikatos apsaugos įstaigų darbuotojai iki rugsėjo 15 d. privalo užsiregistruoti Rokiškio apskrities sveikatos apsaugos skyriuje. Kitas skelbimas informavo, kad Rokiškio ligoninei reikalingos slaugytojos.

Savo šimtąjį numerį laikraštis išleido beveik po metų – 1945 m. liepos 24 d. Tūkstantasis buvo išleistas 1950 m. sausio 19 d., 10 000 numeris – prieš 10 metų – 2009 m rugsėjo 5 d. Šiandien ant Jūsų stalo – 11 481-asis numeris. Jis – kitoks nei prieš tuos 75-erius metus, kitoks, nei buvo ant Jūsų stalo pastarąjį kartą, nes jis – keliauja kartu su Jumis.

Pradėjome nepriklausomos spaudos laikotarpį

Giedrius Kujelis

Rokiškio krašto muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas

XVII a. pabaigoje – XVIII  a. pradžioje iš Vakarų Europos Lietuvos miestus pasiekia pirmieji laikraščiai. Lietuvoje pirmieji laikraščiai pradėti leisti tik XVIII a. septintajame dešimtmetyje. Pirmasis laikraštis Lietuvoje – „Kurier Wilenski“. Pirmieji laikraščiai lietuvių kalba pasirodė XIX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje Mažojoje Lietuvoje. Tai buvo žurnalinio pobūdžio leidinys „Nusidavimas Dievo karalystėje“, leistas Tilžėje 1823–1825 m. Spaudos draudimo metais lietuviška spauda mūsų kraštus pasiekdavo taip pat iš Prūsijos. Tik po spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. Lietuvos teritorijoje buvo pradėta leisti lietuviška periodinė spauda.

Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu  Lietuvoje ėjo daugiau kaip 2000 periodinių leidinių. Rokiškio kraštui šiuo klausimu nepasisekė. Pirmosios Lietuvos Respublikos laikotarpiu Rokiškio apskrityje nebuvo leidžiamas joks periodinis leidinys. Žinių apie Rokiškį galima rasti to laikotarpio kituose periodiniuose leidiniuose „Ūkininko patarėjas“,  „Lietuvos aidas“, „Lietuvos žinios“, „Savivaldybė“ ir kt. 1933 m. rugsėjo 30 d. „Lietuvos aido“ numeris buvo skirtas Rokiškio apskričiai.

Kai Rokiškyje pasirodė pirmasis laikraštis (1944  m. rugsėjo 7 d.), Lietuva jau buvo užimta sovietų armijos. To meto laikraščio pagrindinė funkcija – sovietinė propaganda. Ir ta pati funkcija išliko iki pat Sąjūdžio laikotarpio. 1989  m. spalio 24 d. rajono laikraštis „Spalio vėliava“ buvo pervadintas „Gimtuoju Rokiškiu“. Nuo to laiko pradėjome nepriklausomos spaudos laikotarpį Rokiškio rajone.

Laisvoji spauda yra vienas iš laisvos ir pilietinės visuomenės formavimo faktorių. Žinoma, spaudą galima pavadinti ir tam tikru visuomenės bei nuomonės formavimo įrankiu, tad dažnai išlieka pavojus, kad spauda gali būti naudojama ne visai geriems tikslams (platinti tam tikrų  interesų grupių suformuotą informaciją ir pan.). Šis pavojus ypač aktualus šiandien, kai mes matome, kad karas, prasidėjęs su Rytu kaimyne dar XV a. pabaigoje, nesibaigė, o tik įgavo kitas formas. Ginklus pakeitė klaviatūros mygtukais rinkti tekstai ir kitokiais būdais skleidžiama dezinformacija bei formuojama tam tikra nuomonė apie mūsų valstybę, valdžios institucijas ir kt. Matyt, ne veltui, prasidėjus kokiam nors kariniam konfliktui, pirmiausia yra užimami spaudos centrai ir redakcijos. Tam, kad būtų sustabdyta realios informacijos sklaida ir pradėta skleisti dezinformacija (tą Lietuva patyrė per 1991 m. sausio įvykius).

Rajono laikraščiui linkiu išlikti profesionaliam, objektyviam, nepasiduodančiam vietinių politikierių ir finansinių grupių įtakoms. Tiesiai ir aiškiai nušviečiančiam realią rajono situaciją. Taip pat linkiu ir optimizmo, kurio kartais mums visiems trūksta. Viena teigiamų emocijų ir optimizmo kupina žinutė laikraštyje gali užgožti visus kitus negatyvius puslapius.

Reikia „popierinio“

Vieniems popierinio laikraščio net nebesiūlyk, kitiems jo reikia. Mirtinai. Kaip sakoma, kiekvienam pagal skonį. Laikraštis, kurį galima pačiupinėti, pavartyti ir pasidėti, ypač jeigu jame – paties ar giminių, draugų fotografijos, straipsniai apie juos, dar netapo retenybe. Tą neseniai patvirtino Jūžintų krašte viešėję grafų Vaisenhofų palikuonys iš Vokietijos. Taip pat ir šios savaitės „Gimtojo…“ herojus, kraštietis architektas Aurimas Širvys.

Susitikime su Vaisenhofais nustebino jų reakcija. Pasiūlius tekstą apie jų viešnagę pasiskaityti „Gimtojo…“ internetinėje svetainėje arba rašinį persiųsti elektroniniu paštu, grafų palikuonys purtė galvas. Sakė, kad jiems labai reikia „popierinio“. Laikraščio, kurį galėtų išsaugoti kaip tam tikrą dokumentą. Grafų palikuonis maloniai priėmęs Gačionių dvaro šeimininkas, baronas Piotras Rozenas pasižadėjo tarpininkauti: ne tik nupirkti pluoštelį „Gimtojo…“, kuriame bus straipsnis apie Vaisenhofų viešnagę, bet dar ir išversti į anglų bei vokiečių kalbas.

J. Kačerausko nuotr.

„Skaičiau internete. Bet labai reikia ir tikro laikraščio. Aš juos, kuriuose esu paminėtas, kaupiu“, – atsiųsti bent vieną laikraštį su interviu prašė šios savaitės „Gimtojo…“ pašnekovas, kraštietis architektas Aurimas Širvys.

Skaitėm, skaitom ir skaitysim

Laima Bieliūnienė

Mokytoja, muzikė, etnografė

Kiek prisimenu save iš pat vaikystės, visada mūsų namai būdavo pilni spaudos. Įvairių sričių žurnalų ir laikraščių. Mama visą gyvenimą domisi politika ir medicina, todėl jai tos temos svarbiausios. Nors  pati sako perskaitanti laikraštį nuo pradžios iki pabaigos, nepraleisdama nė vieno sakinio.

Kai nuvykstame savaitgaliais su šeima į kaimą ir spaudą atveža po pietų, visi darbai padedami į šalį. Kas pirmas nugriebia, tas ir skaito ,,Gimtąjį…“, iš didelės krūvos išsirinkęs, kol atneša tuos kelis žingsnius iš pašto dėžutės. Kiti laukiam eilėje arba pasidalijam po lapą. Vieni skaitom vedamuosius, kiti kas ten, toliau, belieka. Visada įdomios skiltys, rubrikos. Kadangi esu viešas žmogus, mano arba pažįstamų pavardės, nuotraukos dažnai būna tuose puslapiuose. Bet skaitau ne dėl to, kad rasčiau save.  Man visada įdomu rajono įvykiai – politiniai, ekonominiai. Labai laukiu straipsnių, kuriuose pasakojama, kaip jaunimas kažką kuria, kuriems pavyko gyvenime įsitvirtinti, kas ką laimėjo, nugalėjo, įveikė, parėmė, padėjo… Neskaitau nelaimių ir nusikaltimų. Patinka pozityvūs straipsniai, juk rajone tiek daug gėrio ir grožio, tik reikia jį pamatyti. Daug metų dirbu su mokiniais. Apie kiekvieną galima kalbėti daug ir ilgai. Kiekvienas yra unikalus ir nepaprastas, dar ieškantis ir  neatradęs savęs.

Linkiu spaudai kuo mažiau plakti ir plaktis po tamsumas, rankioti ,,juodumas“. Linkiu kuo daugiau šviesos ir pozityvumo, ieškoti ir atrasti žmonių, iš kurių galima semti samčiais išmintį, patirtį. Yra kuo džiaugtis ir vertinti gyvenimą. Linkiu sėkmės. Skaitėm, skaitom ir skaitysim.

Palinkėjo skleisti objektyvią ir teisingą informaciją

Rokiškio miesto seniūnas Arūnas Krasauskas prisipažino, kad skaito „Gimtojo Rokiškio“ internetinę versiją, o laikraščio – ne. „Peržvelgiu visus internetinius naujienų portalus, domiuosi pateikiama informacija, net mano tarnyba įpareigoja žinoti svarbiausias šalies aktualijas, o spaudai laiko neberandu, na, gal tik retkarčiais“, – sakė miesto seniūnas.

Komentuoti „Gimtojo…“ turinį ar išsakyti savo nuomonę A. Krasauskas atsisakė, primindamas, kad jis yra valstybės tarnautojas, todėl viešai negali reikšti savo nuomonės apie visuomenės informavimo priemones. „Galų gale tai būtų neetiška, jei staiga pradėčiau gimtadienio proga girti „Gimtąjį Rokiškį“. Va, sakytų, kokia čia seniūno propaganda? „Gimtąjį…“ giria. Įdomu, kiek jam už tai sumokėjo?“ – dėstė atsisakymo komentuoti motyvus A. Krasauskas.

Vis dėlto ko nors palinkėti „Gimtajam…“ gimtadienio proga neatsisakė. „Išlikite objektyviu ir teisingą informaciją skleidžiančiu laikraščiu“, – „Gimtajam…“ linkėjo Rokiškio miesto seniūnas.

Žurnalistams palinkėjo išlikti tokiems pat landiems

Vienas stambiausių Rokiškio rajono ūkininkų Tomas Davainis sako, kad „Gimtąjį…“ skaito, bet pirmiausia jo internetinę versiją. „Jeigu sudomina kokia tema ar straipsnis, tuomet nusiperku ir laikraštį“, – prisipažįsta ūkininkas.

T. Davainio nuomone, iš „Gimtojo…“ galima sužinoti visas rajono aktualijas. „Nepastebiu, kad trūktų kokios informacijos ar žinių. „Gimtasis…“ visas sritis išsamiai nušviečia, todėl nieko nepasigendu“, – teigia ūkininkas ir linki „Gimtojo…“ žurnalistams ir toliau išlikti tokiems pat landiems, kaip iki šiol.

„Be abejo, gimtadienio proga linkiu ir sėkmės laikraščiui, visam jūsų kolektyvui“, – palinkėjo ūkininkas T. Davainis.

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie