blank
A. Stanio nuotr.

Rasa Čibirienė

Advokatė

1991 m. išgirdusi kvietimą važiuoti į Vilnių ir prisidėti prie taikių demonstrantų, kovojusių už Laisvą Lietuvą, nusprendžiau ten vykti kartu su savo jau paaugliais vaikais – 14 metų dukra ir 12 metų sūnumi.

Sausio 12-osios ryte į Vilnių iš Ukmergės autobusų stoties išvažiavome reisiniu autobusu. Konduktorė, iš vaikų išgirdusi kelionės tikslą, pasiūlė juos nuvežti be bilietų, taip prisidėdama prie mūsų kilnaus tikslo.

Vilniuje mus išleido netoli Seimo rūmų, ten įsiliejome į patriotines dainas dainuojančiųjų minią ir joje pabuvome iki pietų. Minioje sutikta buvusi bendradarbė pakvietė papietauti pas ją. Ji gyveno Vilnuje, Lazdynuose, tad po trumpos viešnagės pas ją prie Seimo negrįžome, nes Televizijos bokštas buvo arčiau.

Ten susirinkusių žmonių buvo labai labai daug. Kur tik buvo galima stovėti netrukdant gatvės eismui, visur buvo pilna žmonių. Jie stovėjo draugiškai nusiteikę, pasišnekučiuodami, pasidalindami išgyvenimais. Buvo daug jaunimo, bet pagyvenusių ir mačiusių tremties baisumus dar daugiau. Vaikų, kaip manieji paaugliai, irgi buvo, bet nedaug. Nuolat skambėjo dainos. Gražios, skambios, lietuviškos. Daugelis jų apie Tėvynę, tremties vargus, kovą už laisvę. Vienoje žmonių susitelkimo pusėje daina prasideda, tuomet ritasi per visą minią vis stiprėdama. Tai jaudino susirinkusiųjų širdis ir jausmus.

Dažnokai minią lankė vilniečiai, siūlydami karštos arbatos iš termosų, vaišindami sumuštiniais, siūlydami ateiti į jų namus pailsėti pavargusiems ar sušalusiems. Visur vyravo patriotinė dvasia, buvome vieningi, buvome Broliai vienas kitam. Bokšto papėdėje, kurioje prabuvau iki vėlaus vakaro, susitikau su ukmergiete dantų gydytoja Gaižauskiene. Ji buvo atvykusi su savo vyru nuosavu automobiliu, abu jie – buvę tremtiniai.

Vaikai rado draugų, tai būdavo šalia manęs, tai nubėgdavo pabūti su jais. Maždaug apie 19 val., sužinoję, kad pro Televizijos bokšto langą yra rodomi vaikiški filmai, nubėgo prie centrinio bokšto pastato tų filmukų pasižiūrėti. Netrukus per radijo ruporą išgirdome kalbantį profesorių Vytautą Landsbergį: „Žmonės, dėmesio,  rusų tankai pasuko Televizijos bokšto link. Susiimkite tvirčiau už rankų ir garsiau dainuokite – jie mūsų nenugalės“, – aš neatsimenu tiksliai pažodžiui, bet pasakytų žodžių turinys buvo tikrai toks.

Niekas nepabėgo, niekas nepasitraukė į saugesnę vietą. Likome kur buvome. Iš tiesų tvirčiau suspaudžiau šalia buvusiojo ranką, daina, akimirkai nutilusi, suskambo dar ryžtingiau.

Tikslesniam vaizdui atkurti turiu grįžti į sausio 11-osios savo nakties sapną. Jo metu mačiau prieš savaitę mirusį kaimyną, kuris sapne kvietėsi pas save. Kai išgirdau apie tankus, važiuojančius link mūsų, pagalvojau – tai štai kaip lemta išsipildyt sapnui. Išsigandau tik dėl prie bokšto nubėgusių ir dar negrįžusių savo paauglių vaikų.

Po pusvalandžio vaikai sugrįžo, o per radiją išgirdome, kad tankai nuvažiavo prie senosios televizijos Konarskio gatvėje. Čia, prie naujojo Televizijos  bokšto, pavojaus lyg ir nebebuvo.

Visą dieną prabuvę minioje, vaikai kiek pavargo, ėmė ieškoti kur atsisėst. Tai pamačiusi jau minėta ukmergiškių Gaižauskų šeima pasiūlė mane su vaikais parvežti Ukmergėn, nes jau ruošėsi namo. Žinoma, sutikau. Juk atsarginio varianto grįžti neturėjome. Be to, tuo metu prie bokšto buvo ramu, o artimos ateities   įvykių net atspėti negalėjome.

O kai jau grįžau ir įsijungiau televizorių, pamačiau Eglę Bučelytę ir tai, koks pragaras prasidėjo ten, kur buvome dar visiškai ką tik…

Su savo paaugliais stovėjau ir eilėje prie Sporto rūmų, norėdami pagerbti ir atsisveikinti su žuvusiaisiais per tuos lemtingus sausio įvykius.

Nepamirštamą patriotiškumo pamoką mums davė pats Gyvenimas.

saukstasakute
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus

Rekomenduojami video: