blank

blank

Žmonės vėl atras bendrystės džiaugsmą

Ramūnas Godeliauskas

Rajono meras

Paprastai mes nemėgstame, o kai kurie tiesiog neapkenčiame to, kas prieštarauja mūsų vertybėms ar įsitikinimams. Pastaruoju metu tai labai akivaizdžiai matoma ir socialinėje, ir viešojoje erdvėje. Visuomenėje nebėra diskusijos, kas geriau – skiepytis ar ne nuo COVID-19, nebėra diskusijos, kuo gera ar bloga Stambulo konvencija (nors tik vienas kitas ją skaitę). Vyrauja neapykanta, perauganti į patyčias tiems, kurie mąsto kitaip. Antivakseriai lieja neapykantą skiepų šalininkams ir atvirkščiai. Tradicinių šeimų atstovai (dažnas ne kartą pakeitęs partneri(-ę)) neslepia pykčio LGBT ar juos palaikantiems, net jų nesmerkiantiems ir atvirkščiai.

Blogiausia, kad žmogus, jausdamas priešiškumą neapkenčiamajam, gali pradėti siekti jį sunaikinti. Pastaruoju metu tokios apraiškos matomos ir tarp vietos politikų. Nuolatinis kai kurių opozicijos narių priešiškumo jausmas merui, kitam politikui, įstaigos vadovui ar juos palaikantiems perauga į akivaizdžią neapykantą su bandymais žūtbūt sumenkinti ir net sunaikinti. Nuolatinis priešiškumo jausmas psichologijos žodyne ir apibrėžiamas kaip neapykanta.

Neretai pastebiu psichologų išskiriamą neapykantos rūšį, kuri būdinga silpnesniems žmonėms ir yra susimaišiusi su bejėgiškumo jausmu ir pavydu. Pavyzdžiui, žmogus daug metų buvo viršininkas, mano esąs protingiausias ir geriausiai žinantis. Bet netikėtai paaiškėja, jog kas nors kitas yra pranašesnis. Tada belieka viena išeitis – sumenkinti tą, kuris pranašesnis. Toks žmogus darosi labai iškalbingas, kaltina kitą nebūtais dalykais, melu ar net šmeižtu. Visos jo pastangos būna nukreiptos į vieną tikslą – bent psichologiškai sumenkinti.

Nemanau, kad kas kitas gali sustabdyti tą neapykantos srautą. Tik pats neapkenčiantis žmogus, susimąstęs ir geriau pažinęs šį jausmą, galėtų ne tik išmokti jį valdyti, bet ir protingai juo pasinaudoti. Susikaupusią energiją nukreipti herojiškiems darbams (istorijoje yra begalė faktų). Nuoširdžiai tikiu, jog, atslūgus karantino ribojimams, žmonės vėl atras bendrystės džiaugsmą, o susikaupusią neapykantą nukreips geriems darbams. Tikiu, jog mūsų kai kurie politikai taip pat tai pajėgs.

blankSusipriešinimo kaip piktžolės neišrausim

Karolis Baraišys

Rajono tarybos narys, istorikas

Nemanau, kad galima taip drąsiai teigti, jog lietuviai vieni kitų nekenčia, nes neapykanta labai stiprus žodis ir jausmas. Tų visko nekenčiančių, manau, yra mažuma. Tik jie labai agresyvūs ir savo išsišokimu sukuria įspūdį, kad visi visų nekenčia. Labiau jaučiu susipriešinimą visuomenėje visais, net ir mažareikšmiais, klausimais. Visi galvoja, kad būtent jų nuomonė yra teisinga ir neginčijama.

Tam susipriešinimui labai daug kelių atvėrė socialiniai tinklai, kuriuose galima rašyti beveik viską, kas ant liežuvio galo. Juose pilna piktybiškai kiršinančių, faktus iškraipančių ir gąsdinančių veikėjų, kurie nuolat pila žibalą į ugnį. Neapykanta kažkam, manau, dažniausiai kyla iš nežinojimo, nepažinojimo ir siauro požiūrio. Geras ir juokingas pavyzdys – žmogus socialiniame tinkle agituoja būtinai pasirašyti peticiją prieš Stambulo konvenciją, o kai jo komentaruose paklausia, ar bent ją skaitė, atsako: „Neskaičiau, juk 49 puslapiai.“ Ar čia neapykanta, ar elementarus kvailumas? Šio susipriešinimo kaip piktžolės neišrausim – teks susigyventi ir tikėtis, kad anksčiau ar vėliau suprasime, jog galime priimti kito nuomonę neišsižadėdami savosios.

blankBijau, kad to nesulauksiu

Agnė Raščiūtė

Kraštietė žurnalistė

Pyktis dažniausiai yra mūsų reakcija į ką nors ar dar kitų, užgniaužtų, jausmų išdava. Pavyzdžiui, pati save pagaunu kartais jaučianti labai stiprią neapykantą merginai, kurios net nepažįstu. Galvoju, kodėl? Kai pradedi gilintis į to jausmo šaknis, supranti, kad tu ne nekenti jos, o tiesiog pavydi. Liemens, lygios veido odos ir t. t. Kartais pyktis kyla iš žinių stokos. O dabartinė neapykanta – tas visuotinas pyktis bet kuriuo klausimu – atsiranda dėl to, kad trūksta lengvai prieinamos ir suprantamos informacijos. Tiek apie skiepus, tiek apie Stambulo konvenciją. Žmogus pyksta, nes… tiesiog nesupranta.

Labai daug pykčio kyla iš pokyčių baimių. Pykstame, kad tai, ko bijome, vis tiek į mūsų gyvenimus įneša kiti žmonės. Pavydime jiems galios, kad jų balsas labiau girdimas. O tada ką?  Pykstam, nekenčiam. Toks užburtas ratas. Iš tiesų tas visuotinis, pūliuojantis pyktis labai liūdina. Matau, kaip žmonės bando „diskutuoti“ feisbuko komentaruose. Rašo klišėmis. Gali net atskirti, kas kokioje „komandoje“. Pagal tai, kokius raktinius žodžius naudoja ir kuo tiki, gali net atsekti, kokius nuomonės formuotojus seka. Dažnai matau, kad visi vieni kitus vadina „avių banda“, bet šiuo metu MES VISI ESAME AVIŲ BANDA, tik vienos avys vienoje, kitos kitoje – pusėje. Man taip trūksta švaros, trūksta intelektualios diskusijos, kur vieni kitus išklauso ir galbūt kartais sutinka, nebruka vienintelės tiesos. Suprantu, kad dabartinis nuovargis dėl to, atrodo, amžinai besitęsiančio socialinio gyvenimo sąstingio viską dar labiau paaštrina. Tik įdomu ir baugu – ar ateis tas laikas, kai vėl bus lengviau? Kai išspręsime tas savo vidines problemas, dėl kurių ir kyla šios emocijos? Ar pagerės Vyriausybės komunikacija su piliečiais? Ar pradės daugiau žmonių mokytis, skaityti ir plėsti savo akiratį ir tik po to diskutuoti? Nežinau. Bijau, kad to nesulauksiu.

blankPykime, bet būkime pasiruošę mokėti atsiprašyti ir atleisti

Tomas Sipavičius

Kraštietis verslininkas

„Tautos jėga vienybėje“ – tik aklas ir kurčias šiandien tai galėtų ištarti. „Geriausias patiekalas lietuviui – kitas lietuvis“ buvo vartojamas maždaug prieš metus, kai galėjome ne vieno staliuko „ūkyje“ užsisakyti cepelinų su riebiais spirgais ir dubenį rožinių šaltibarščių.

Bepietaudami privalėjome pasimėgauti ir „desertu“, suplaktu iš bendro paskalų išprusimo, su savo sukurtais pabarstukais – apie viršininką, pažįstamus, vyrus, damas, kaimynus. Tai man savotiškai žavu. Paskalos mūsų – lietuvių – nacionalinė vertybė. Tačiau laisvieji cepelinai, šaltibarščiai ir desertinės intelektualios paskalos baigėsi. Greitasis maistas sielai, socialiniai tinklai, tarsi padarė mus visada alkanus ir linkusius suryti nebesimėgaujant. Net vieni kitus. Ką darysime su apsirijusia ir pykčiu aptukusia siela? Išvalytas ir išsituštinęs organizmas sėkmingai gyvena toliau, o kaip gyvensime mes, žmonės, kaip bendruomenė, kai šitas jovalas baigsis. Verslas smerkia biudžetininkus, biudžetininkai – pašalpų gavėjus, senjorai – jaunimą, jaunimas – senjorus. Kovidiotai, koronofobinės avys, antivakseriai, valstiečiai,  anūkai, Sorošas, Geitso čipai, 5G, net Bidenas ir Trumpas tapo rietenų priežastimis.

Patarsiu nuoširdžiai – subalansuokite greitą vizualų rijimą – filtruokite feisbuką, nes tai yra paties stambiausio kalibro propagandinis ginklas prieš tuos, kas nesugeba jo valdyti. Nelikus fizinių diskusijų ir debatų, nuomonių, pažiūrų ir santykių formavimas persikėlė čia. Viena antrašte ir trimis komentarais, nupirkus gerą boostingą, galima suskaldyti tautą į kelias stovyklas, kaip ir mineralinį vandenį „Upas“ padaryti žinomą visoje Lietuvoje. Feisbuko grupės skelbia sensacijas ir visa tauta ėda vieni kitus. Jos, surinkusios tam tikrą sekėjų skaičių, bus parduotos ir kitais metais tuo pačiu metu prekiaus pėdkelnėmis ar virs pažinčių svetainėmis. Tautos debatai su visomis rietenomis bus pamiršti. Todėl pabandykite save paimti už rankos, stabtelėti ir pagalvoti, ar verta rašyti tai, ką norite desperatiškai rašyti. Juk po komentaro bus atsakymas. Tikėtina, įžeidžiantis. Jūs atsakysite, atsakysite dar kartą ir dar… Taip kelsite straipsnį ar postą į populiarumo aukštumas.

Rezultatas – komentatoriai pikti, nervai sugadinti, provokatoriai ploja – straipsnis pakeltas aukštai.

Nesvarbu, ar jis blogas ar geras, ar baltas ar raudonas informacijos srautas, viskas dėl patiktukų skaičiaus ir straipsnio pasiekiamumo. Diskusijos dalyviai – tik patiktukų statistika.

Esu tiesiogiai su tuo susijęs, todėl galėčiau plėstis. Bet… patarsiu – netapkite pikta statistika.

Tačiau pykite, nes pyktis yra jausmas, o jaučiantys jausmą yra gyvi.

Aš irgi pykstu, nes, kaip ir daugelis, nesuprantu, kaip pasaulyje, kuriame netrukus automobiliai planiruos virš žemės, o Marse auginamos bakterijos, taikomi viduramžių metodai griaunant gyvenimus šiek kiek piktesnei už kitas bėdai stabdyti.

Pykime, bet būkime pasiruošę mokėti atsiprašyti ir atleisti.

Kai nusimeti socialinius vaidmenis, apsinuogina vidus

blankNeringa Ragelienė

Mokytoja, Obelių gimnazijos direktorė

Jau kuris laikas neišeina iš galvos mintis, kad tada, kai išauš nauja diena, visi būsime išgyvenę mirtį kaip vienokį ar kitokį savęs pasikeitimą. Priėję lūžio tašką, sąmoningai ar nesąmoningai degraduojame arba transformuojamės į geresnį, priimtinesnį save. Akivaizdu, kad niekada nebebūsime tokie, kokie buvome iki pandemijos, nes vienu metu netikėtai buvome priversti pasilikti su savimi. Tada, kai nusimeti socialinius vaidmenis, apsinuogina vidus. Pradedi jame ieškoti to, kas vienatvę paverstų pilnatve, tada savęs pažinimas tampa procesu, darbu, nustebinančiu maloniais atradimais. Manau, šiuo metu ne vienas rado savyje užslėptų gebėjimų, įgavo drąsos įgyvendinti kūrybinius sumanymus – kada, jei ne dabar. Tačiau jei praėjusį pavasarį, pandemijos pradžioje, pasaulį užklupusios nelaimės akivaizdoje bandėme rasti laimę kasdienybėje, išmokome džiaugtis mažais dalykais, tai šiuo metu daugiausia bendraminčių randa tie, kurie kam nors prieštarauja, ką nors neigia, kuo nors nepatenkinti – akivaizdu, kad kelio į savęs pažinimą tema pralaimi, mat čia nėra taip paprasta. O tapti visko ekspertu juokų darbas – kažkur rastas tekstas, nukopijuota mintis ar komentaras tampa mokslo šaltiniu, ir visi virsta ekonomikos, politologijos, medicinos, farmacijos, pedagogikos žinovais. Nerimą kelia tai, kad tokie „ekspertai“ tampa populiarūs, matomi. O matomumas šiais laikais pavojingas – matomas žmogus jaučiasi svarbus, o ir kitiems toks atrodo. Tai jau yra galia – formuoti nuomonei, elgesiui, (ne) kultūrai. Manija būti matomam ir reikšmingam gaji – pasislėpęs už ekrano žmogus, kituose praradęs savo įprastą veidą, gali skųsti, šmeižti, dar akivaizdžiau mėgautis kitų nesėkmėmis. Mat reikia drąsos, tvirtų įsitikinimų ir švarios sąžinės ką nors pasakyti žmogui žiūrint į akis.

Taigi panašu, kad mus ištikęs metas ne toks jau vienpusis – išaušus dienai po pandemijos iš virtualios tikrovės atsirasime šiuo metu savo kuriamoje realybėje. Belieka tikėtis, kad nenusisuksim, nepraeisim, neperžengsim – sveikinsimės, kalbėsime ir šypsosimės žiūrėdami vieni kitiems į akis.

Galbūt tai dalis mūsų

blankGreta Giriūnaitė

Rajono tarybos narė

Jei esi nepatenkintas savo gyvenimu, patiri nesėkmių, o dar tos visos krizinės situacijos kasdien… Natūralu, išgyveni negatyvius jausmus. Jie turi „rasti savo vietą“ ir būti saugiai kažkur „padėti“. Kiekvienas turėtų analizuoti save, surasti nusiraminimo, užimtumo ir iškrovos būdų. Tada nebelieka laiko ir mažiau norisi burnoti, narplioti kitų gyvenimo peripetijas, atakuoti komentarų skiltį. Tu tiesiog pradedi gyventi savo gyvenimą. Kaip kiti negali dienos ar valandos be socialinių tinklų, aš negaliu nenuveikusi ko nors prasmingo: savanoriauti, sportuoti, dalyvauti online mokymuose. Reikia nuolat investuoti į save. Grąža labai didelė – laimė, stabili psichika, puiki savijauta, mažiau įtampos.

Kodėl taip neapkenčiame vieni kitų? Patirtys vaikystėje – jeigu augau tokioje aplinkoje, galimai būsiu toks pat nelaimingas kaip ir mano tėvai, seneliai ar globėjai. Lietuvos oro sąlygos – per 365 dienas gauname per mažai saulės, o prastas oras susijęs su bloga savijauta. Mažai miegame, nes nesustojame, nesimėgaujame gyvenimu, o lekiame kūlversčiais – mažiau feisbuko, daugiau miego. Šviežias maistas ir pilnavertė mityba – būtina. Jeigu esu nepavalgiusi – geriau nesiartinti. Prieš kelis dešimtmečius išgyvenome didžiulį nepriteklių. Tai irgi užaugino tam tikrus nepasitenkinimo šarvus, kovojome už laisvę, o dabar, panašu, kovojame vieni prieš kitus. Pavydime? Geriau pasidžiaukime, siekime patys gyvenime visko, kas geriausia sau. Sakoma, kad kiekviena tauta turi savo charakterį. Galbūt tai dalis mūsų?..

 

 

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
3 Comments
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Komemtaras
Komemtaras
2021 11 kovo 21:17

Įmanoma. Jei parodytumete pavyzdį ir pradėtumėte nuo savęs.

Rima
Rima
2021 11 kovo 15:39

Mere, kalbate, kad pikti žmonės, pikti politikai, nekenčia tų, kurie mąsto ne taip, kaip jie patys. O jūs pats, mere? Labai skaudžiai patyriau pati iš jūsų patyčias, menkinimą, neapykantą, pažeminimą , siekiant sunaikinti tik todėl, kad išreiškiau savo nuomonę. Kaltinote melu, nebūtais dalykais . “ Neretai pastebiu psichologų išskiriamą neapykantos rūšį, kuri būdinga silpnesniems žmonėms ir yra susimaišiusi su bejėgiškumo jausmu ir pavydu” Tai pagal jūsų elgesį gal būt šitie žodžiai tinka ir jums?

ALPA
2021 12 kovo 13:23
Reply to  Rima

Rajoniniu lygmeniu toną susipriešinimui diktuoja rajono vadovas.Jei prieš verslą ,opozicioją meras nutaria kariauti(viskas jo rankose,pasirenkant taktiką).Tokiame rajone susipriešinimas auga,be abejo prisideda žyniasklaida pasirinkdama pusę,o ne objektyvumą,kaip ir su ta Stambulo konvecija.Kai žurnalistė dedasi protinga.kursto neapykantą.Žiniasklaidos atstovams tas tiesiog galėtų būti draudžiama.