Ne skaičiai esmė
Dangira ŠATIENĖ, Rokiškio „Carito“ vedėja
Matau, kad žmonės nepavargo. Kaip aukojo, taip aukoja. Ukrainai be jokių žodžių. Viena močiutė kartą įmetė auką, apsisukusi ir vėl kartoja. Sekmadienį visoje Lietuvoje vyko akcija – Vyskupų konferencija prašė aukoti. Vien Rokiškio parapijos bažnyčioje surinkom apytiksliai 2000 eurų. Jie nukeliaus į vyskupiją, tada viskas atiteks Ukrainos „Caritui“.
Įtampa nedingo
Vilma STEPUTAITIENĖ, Rokiškio R. Lymano muzikos mokyklos direktorė
Aišku, kad karas įnešė nerimo, neužtikrintumo, nežinomybės, pakeitė, supurtė. Ypač pirmosios dienos, savaitės tokios buvo. Dabar, jei taip galima sakyti, šiek tiek apsipratom. Gal išmokom rasti paguodos kitur, maldoje.
Tai, kas svarbu
Giedrė SPUNDZEVIČIENĖ, Muziejininkė
Karas yra antra, kas svarbiausia po asmeninės sveikatos problemų. O gal ir svarbiausias. Tai griauna ramybę, namų pastovumą ir apskritai viską. Jo kontekste įvertini, koks esi laimingas, kad turi namus, artimus žmones, gali nusipirkti, ką nori, namuose šilta. Tik dabar gali vertinti, ko tie žmonės neteko.
Pragariška pranašystė
Giedrius KUJELIS, Istorikas, Rokiškio krašto muziejaus direktorės pavaduotojas
Prieš metus, prasidėjus karui Ukrainoje, užplūdo įvairiausi jausmai: šokas, baimė, nerimas, pyktis, pasimetimas… kaip tokie dalykai gali vykti šiame civilizuotame pasaulyje, XXI a. Europoje. Su nerimu stebėjau visus įmanomus žiniasklaidos kanalus, sekiau visas žinias apie karo įvykius.
Išsamesnius komentarus skaitykite “Gimtajame…”