Jautriai, su detalėmis papasakotos spalvingiausių veikėjų istorijos pagaliau sugulė į knygą, kurios draugai, artimieji seniai laukė. Pono Dievo, atverčiančio į Dievo vaikus už kelis bokalus alaus. Vienuolės, visus švenčiausius Sakramentus išmainiusios į gyvenimu pulsuojančią nežinomybę. Žilo fotografo, vis taip pat ir toje pačioje vietoje sutinkančio savo gimtadienius. Ir princo, kuris privertė patikėti meile iš naujo. „Visi jie gyvena po tuo pačiu dangumi, ir visos novelės – tarsi priminimas, kad mes tokie skirtingi ir kartu labai panašūs. Mus skiria ir jungia tik keli vandenynai“, – šypsosi Agnė. Spėliojantiems, kuriose knygos dalyse – jos pačios išgyvenimai, kol kas palieka klausimus be atsakymų.
– Dabar tave jau galima vadinti rašytoja. Koks jausmas paimti į rankas savo knygą?
– Keistas. Nesitiki ir, manau, dar truks laiko, kol patikėsiu. Kai pirmą kartą išpakavau dėžes, prisimenu, bijojau, kad nebūtų kokių nors „kliurkų“, kad viršelis, vidiniai puslapiai būtų be defektų. Ir kai jau buvo ramu, kad viskas tvarkingai, taip, kaip norėjau, užgriuvo visi kiti dalykai: fotosesijos, reklamos, sutartys su knygynais ir pan. Laukia dar ir kiti darbai: knygos vertimas, reklamos. Manau, dar pusei metų į priekį turiu gražaus darbo. Laukiu, kada atsiras rami savaitė, ir tada jau bandysiu suvokti, kas iš tikrųjų nutiko. O dėl rašytojos vardo… aš dar pratinuosi prie šito žodžio. Jis dar neatrodo tikras, dar ne iki galo uždirbtas.
Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“
