J. Kačerausko nuotr.

Nestandartinis

Garbingo jubiliejaus greitai sulauksiantis V. Šlikas – nestandartinis pensininkas. Jo pilna visur: nuo žemdirbių suėjimų, mokymų, susitikimų su moksleiviais – jaunaisiais ūkininkais iki policijos, rajono savivaldybės svarbiausių darbinių ir šventinių renginių. „Galėčiau…“ –  juokiasi V. Šlikas,  paklaustas, kodėl sukasi kaip vijurkas, užuot rytais ramiai gurkšnojęs kavutę su žmona Aldona jaukioje savo sodyboje. Rūpesčių valdant per 100 hektarų žemės, jau neįskaitant visuomeninės veiklos, – apstu.  „Ne dėl turtų“, – sako jubiliatas, o todėl, kad nuo vaikystės „pakrautas“ dirbti.

Pasakoja, kad vaikystė, prabėgusi  Žemaitijoje, nebuvo lengva. Į mokyklą ir iš jos pėstute – po 6,5 kilometro. Užgrūdino mokslas ir darbas. Tėvas liepdavo paruošti kūlelį žabų, kad mama 6 val. ryto galėtų užkurti pečių ir „vaikui iškept ir įdėt į laikraštį užvalgyti“… Iš pradžios mokyklos likęs didžiulis įspūdis: mokytojas, poetas Stasys Anglickas gyveno tame pačiame kaime, su savo mokiniais buvo labai artimas, kaip tėvas. Taip pat ir gydytojas, pas kurį tėvai vesdavo negaluojančius vaikus. Vytautas gerai prisimena, kaip korėsi į aukštą eglę suskaičiuot, kiek varnos lizde kiaušinių. Krito iš 6 metrų aukščio, „šone, tarp plaučių ir šonkaulių, susidarė skysčio, daktaras ne kartą jį traukė dideliu špricu“.

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

kasyba

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie