T. Barauskas / K. Skvarnavičius su sūnumi / Paliūnių šeimyna. Asmeninių archyvų nuotr.

Apie vėlyvą tėvystę, gyvenimą „ne nuo nulio“ ir pagausėjimą

Tadas Barauskas

Rajono vicemeras

Kiti tokio amžiaus jau anūkus sūpuoja. Tėvu tapaus 40-ies, taigi, kaip sakoma, jau „pabuvęs“. Su Laura susipažinau dirbdamas savivaldybėje, neilgai draugavom iki vestuvių. Pamenat, turėjau partiečių įpareigojimą susituokt, kai mane išrinko socdemų skyriaus pirmininku. Taigi nurodymą įvykdžiau (juokiasi – aut. past.). Įsigijau butą, turėjau darbą, o tada vedžiau. Taigi su šeima pradėjau gyventi „ne nuo nulio“. Dukrelei Ugnei kove suėjo dveji. Ji labai lauktas, planuotas vaikas.

Apie šeimos vyrų genus ir šypseną „iki ausų“

Kęstutis SKVARNAVIČIUS

Miškininkas, VMU Rokiškio padalinio vadovas

Su žmona Kristina auginame du vaikus. Sūnui Emiliui 12, dukrai Urtei 8-eri. Dėl sūnaus vardo buvo tokia istorija. Mums be galo patiko Emilijos vardas. Gimė berniukas, tai pagal skambesį transformavom vardą į vyrišką (juokiasi – aut. past.). Kas namuose „galva“? Turbūt aš. Mano žodis būna paskutinis priimant svarbiausius sprendimus. Negalėčiau pasakyt, koks esu, manau, reiklus, griežtas, bet teisingas. Išvaizdą ir būdą paveldėjau iš savo tėčio, šviesaus atminimo Jarūnio (Jaroslavo – aut. past.). Tik ūgis iš mamos vyriškosios linijos. Tėtis vis pajuokaudavo: „Tu į didžiųjų giminę papuolei.“ Gerokai praaugau jį ūgiu. Tėtis buvo griežtas, vaikystėje gaudavau pylos už „baikas“. Kartą su draugu kieme iš pienvežio visą pieną išleidom. Bandėm apsimest, kad ne mūsų darbas, bet gretai buvom demaskuoti. Nepagyrė tėvas tada… Vėliau supratau, kad nė karto nekliuvo be reikalo. Visi vaikai eibių prikrečia.

Apie gyvenimo universitetus, vakarus su gitara, kelionių užkratą ir senelio įvaizdį

Algirdas PALIŪNIS

Pedagogas, keliautoja

Esu trijų suaugusių sūnų – Sauliaus, Simono ir Žygimanto – tėtis. Mes su žmona Dalia – pedagogai. Mano tėtis Vladas buvo matematikos-fizikos mokytojas. Buities (ūkiškiems) darbams neturėdavo laiko. Jo prioritetas buvo mokslas ir kultūra, ir mane spausdavo mokytis, domėtis, tobulėti. Taigi, galiu sakyt, ūkinių darbų pavyzdžio vaikystėje neturėjau, teko pačiam to išmokt ir sūnus išmokyt. Turiu omenyje ne elementarius – elektros lemputę įsukt ar vinį įkalt. Šitą visi moka (juokiasi – aut. past.). Koks aš tėtis? Galvoju, neblogas. Sūnus gerus užauginom, marčios patenkintos…

Išsamiau skaitykite „Gimtajame…“

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie