blank
Asmeninio archyvo nuotr.

Kęstutis KADŪNAS

Monos Lizos šypsena

Prieš daugiau nei dešimt metų stovėjau Luvre, tas, kur Paryžiui, ir į Moną Lizą žiūrėjau. Tiesa, prasibraut prie jos buvo sunkoka, tokių kaip aš – dešimtys į Lizą žiūrėjo. Visi norėjo jos paslaptingą šypseną perprast ir aš, smalsumo vedamas, norėjau. Vieną, matyt, perpratusį Džokondos šypseną, net gaivint teko, nualpo toks seneliokas prie paveikslo… Atvirai tau sakau, Bičiuli, man jokių „ach ir och“ Mona Liza nesukėlė, jos šypsenos neperpratau, ne „prie meno“, matyt, esu. Dievo neduota man Leonardą da Vinčį suprast. Na, ką jau čia padarysi, koks esu, toks esu. Va, mano Gyvenimo Draugė tai jau prie meno. Ji ir langines visokiais raštais išmargina, kryželiu siuvinėdama net ir paslaptingesnę nei Džokondos šypseną išsiuvinėt gali. Ji dar ir landšafto dizainu užsiima. Va taip vat, pasisekė man labai, Bičiuli, su Drauge.

Išsamiau skaitykite  „Gimtajame…“

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Inline Feedbacks
View all comments

Rekomenduojami video: