Rokiškio medžiotojai sako: nepelnyti visuomenės priekaištai, dezinformacija, atviras šmeižimas dėl puoselėjamo hobio perpildė jų kantrybės taurę.

Medžiotojai nuolat atsiduria visuomenės kritikos smaigalyje. Medžioklių svarbos ir jos taisyklių nesuvokiantiems medžiotojai – mėsininkai, žvėrių žudikai, turtingų ir įtakingų žmonių klanas. Gamtos bioįvairovės žinovams tai – asmenys, turintys įstatymų suteiktą galią atsakingai reguliuoti gyvūnijos populiaciją ir įvairovę; ūkininkams ir miškininkams – žmonės, gelbėjantys pasėlius, gyvulius, miškus nuo žvėrių daromų didžiulių nuostolių. Ar medžioklė – vien materialinės naudos duodanti „priklausomybės liga“, ar labai senas tradicijas puoselėjanti ir daug naudos teikianti veikla, kurios tikslas – reguliuoti žvėrių populiaciją, būtiną ekologinės sistemos balansui, bei sumažinti galimus praradimus?

Rokiškio medžiotojai sako: dezinformacija, atviras šmeižimas dėl puoselėjamo hobio perpildė jų kantrybės taurę. Įvairaus amžiaus, medžioklių patirties ir profesijų rajono medžiotojai, palaikomi savų klubų ir būrelių narių, pasiryžo viešai ginti gausią medžiotojų bendruomenę. Nesiveldami į politiką, nors artėjant rinkimams prieš medžiotojų bendruomenę puolimas suaktyvėja, nekritikuodami medžiokles reglamentuojančių įstatymų ir jų pokyčių, jie sako dezinformacijai STOP.

Kodėl?

Kodėl dėl puoselėjamo hobio viešai puolama tik medžiotojų bendruomenė? Kodėl ji nuolat sulaukia viešų patyčių? Kodėl visuomenei neigiamą medžioklių įvaizdį kuria ir dezinformaciją skleidžia gamtos saugotojų skraiste prisidengę asmenys ir jų grupelės? Tai klausimai, kuriuos medžiotojų bendruomenė užduoda visuomenei, ir nori jos teisingo požiūrio bei vertinimų.

Įsipareigojimas gamtai

Kūrėjas sukūrė pasaulį. Augmeniją, gyvūniją. Ir pavedė žmogui, suteikdamas jam didžiulę atsakomybę, populiaciją valdyti. Žmogus yra vienintelė atsakinga būtybė žemėje, jis negali būti abejingas ekosistemos pusiausvyrai. Nuo ankstyvųjų amžių žmogus išgyvendavo maitindamasis žvėrimis. Dabar tokio poreikio nebėra, bet žvėrių populiaciją būtina valdyti. Ji negali būti palikta likimo valiai. Medžioklė – ne lengvabūdiška pramoga, bet atsakingas įsipareigojimas gamtai ir humaniškos medžioklės būdai, pareiga gerbti miškų, vandens, laukų privačią nuosavybę. Tai vienas iš būdų išsaugoti ekologinę pusiausvyrą, būtiną, kad išliktų ir žmogus, ir gyvūnai. Kiekviena gyvybės rūšis turi teisę egzistuoti, o medžioklės padeda kitoms rūšims, kad jų nesunaikintų. Medžioklių globėjo šv. Huberto idėjos atspindi geriausias krikščioniškas moralines vertybes, istoriškai susiformavusias kultūringos medžioklės tradicijas. Dievo kūrinija – gamta – valstybės, šis  turtas patikėtas tam tikrai žmonių grupei. Valstybė medžiotojams suteikė teisę medžioti. Argi ji įduotų į rankas šautuvą žudikui, kaip kai kurie žmonės medžiotojus pavadina?

Mokslas, hobis, pramoga

Medžioklių bendruomenei vis dar nepavyksta nusikratyti sovietmečio šleifo, kai medžiotojai buvo vadinami mėsininkais, nes šaudydavo, kas juda. Per kelis nepriklausomybės dešimtmečius neatpažįstamai pasikeitė medžioklių tradicijos, kultūra ir reikalavimai. Tai nėra tik šūvis. Tai žmonių hobis, reikalaujantis puikaus gamtos pažinimo, patyrimo, ūkiško požiūrio ir atsakomybės. Medžioklėse griežtai paisoma žvėrių selekcijos (atrankos). Rokiškio medžiotojų bendruomenė – 18 klubų ir būrelių, jungiančių puspenkto šimto narių. Esme tarp pirmaujančiųjų pagal trofėjus, gaunančius aukščiausių įvertinimų. Tai protingas geriausių genų žvėrių tausojimo rezultatas, kurį pasiekti reikia daug metų ir atsakingo požiūrio į medžiojamą žvėrį.

Gamtoje turi būti balansas – žvėrių populiacija privalo būti reguliuojama, kad neišsibalansuotų ekosistema. Aplinkos apsaugos institucijos neturi tikslių duomenų apie žvėrių populiaciją, tiksliausią surinkti gali tik medžiotojai, gerai pažįstantys savo medžioklės plotų situaciją ir geriausiai žinantys žvėrių rūšių populiaciją.

Apie klaną

Medžiotojų bendruomenė – ne turtuolių klanas, ne ginkluota gauja ar potencialūs nusikaltėliai, kaip visuomenei bando įteigti vadinamieji „asfalto gamtininkai“. Rajono medžiotojų klubai ir būreliai jungia pačių įvairiausių profesijų, turtinės padėties ir amžiaus žmones. Yra šalyje klubų, kuriuose vien garsios pavardės. Tai likę nuo seno. Rokiškyje nėra klanų.

Visuomenė turi teisę svarstyti, bet neetiška smerkti, medžioklės nepažįstant. Mes ne grupelė mėgėjų, o bendruomenė, kurios veiklą reglamentuoja įstatymai, garbės kodeksas, kuriai valstybė delegavo prievolę ir teisę reguliuoti žvėrių populiaciją. Jei gydytojas, policininkas ar vairuotojas padarė klaidą, nusižengimą, juk nesakoma, kad visi medikai, pareigūnai ar vairuotojai nedorėliai. Kodėl dėl vieno ar kelių medžioklių klaidų šmeižiama visa jų bendruomenė? Žvejas gaudo žuvį gyva žuvele, sugautą skrodžia ir kabina į rūkyklą. Mėsos skerdykloje skerdžiami gyvūnai… Visuomenei visa tai priimtina. O medžioklės – ne. Kodėl?

Kiekvienas žmogus laisvas pasirinkti pomėgius. Mums medžioklė pirmiausia – gamtos pažinimas, buvimas su bendraminčiais. Didmiestyje sėdintiems ir miške gal nė karto nebuvusiems „globėjams“ sunku tą suvokti. Medžiotojui reikia turėti daug žinių pažinti žvėrį, jo psichologiją. Ir daug reikalavimų. Pagrįstą, teisingą kritiką priimame ir įsiklausome. Bet tokios būna retai, o dezinformacijos, manipuliacijų daug.

Apie pinigus ir tradicijas

Esame atvira bendruomenė – dalyvaujame miesto, seniūnijų šventėse, pristatome savo veiklą. Mes – ir jaunųjų gamtininkų, miško bičiulių draugai, mokymo įstaigų pagalbininkai, kviečiami į edukacijas, susitikimus, gamtos pažinimo pamokas. Rajono miškuose prieš porą dešimtmečių pradėjome apgyvendinti danielius. Laisvėje, kad miškuose būtų kuo didesnė žvėrių įvairovė. Medžioklė – nėra tik šūvis. Tai žmogaus užsiėmimas, žinios, kompetencija, mokymasis, pažinimas ir atsakomybė. Medžioklės turi labai senas šaknis ir tradicijas. Keičiantis pasauliui keičiasi ir medžioklės: reikalavimai, požiūris į medžiojamus gyvūnus, medžioklių mentalitetas, medžiojimo  priemonės. Mūsų medžiotojai susipažinę su Vakarų Europos valstybių medžioklių tradicijomis ir kultūra, perėmę geruosius pavyzdžius. Turime gražias medžioklės tradicijas ir Šv. Huberto dienos šventes. Kartais su visuomene, kartais – su šeimomis savo klubuose ir būreliuose. Daugelyje valstybių medžiotojai labai gerbiami, nes atlieka valstybės patikėtą misiją – reguliuoja žvėrių populiacijas. Jeigu Lietuvoje nebūtų medžiotojų, valstybė privalėtų samdyti. Mes tą darome ne tik be atlygio, bet dar valstybei mokame didelius mokesčius. Medžioklė – brangus hobis, kartu  medžiotojų injekcija biudžetui bei verslui: nuo šautuvų, kostiumų, aksesuarų iki didelių mokesčių į šalies biudžetą už medžioklių plotus, gamtos išteklių naudojimą. Pvz., Juodupės klubas per metus į biudžetą sumoka 6 tūkst. Eur, Žiobiškio – 6,2 tūkst. Eur, Alsetos – 4 tūkst. Eur ir t. t. Kasmet iš savo lėšų dengiame ūkininkų pasėliams žvėrių padarytą žalą.

Pripažįstame, pasitaiko klaidų, kartais ir pažeidimų. Turime nerašytą medžiotojų garbės kodeksą, prasikaltusieji skaudžiai baudžiami. Teko daug ir sunkiai kariauti su brakonieriais, šis darbas tebevyksta. Esame aplinkosaugininkų pirmi pagalbininkai. Skaudu skaityti reakcingas nuomones, kai esame nepagrįstai koneveikiami, grasinama deginti medžioklės bokštelius.

Kur šuo pakastas?

Kodėl medžiotojai nuolat tarp „priekalo ir kūjo“? Ūkininkai ant mūsų niršta, kad per mažai medžiojame. Žvėrys pridaro daug nuostolių pasėliams, suardo melioracijos sistemas, patvenkiami didžiuliai plotai. Miškų savininkai tvoromis tveria jaunuolynus, spygliuočius purškia repelentais, kad kanopiniai žvėrys nenugraužtų viršūnių. Gyvulių augintojai mus keikia, kad neišmedžiojam vilkų, pjaunančių bandas. Dėl šių plėšrūnų medžioklių sulaukiame ypatingo pasipriešinimo ir kritikos. Vien Rokiškio savivaldybė kasmet ūkininkams išmoka tūkstantines kompensacijas dėl vilkų padarytų nuostolių naminiams gyvūnams. Tie pinigai – ne vilkų globėjų, visų mokesčių mokėtojų. Praėjusį sezoną sumedžiojome 15 vilkų, bet jų rajono miškuose sparčiau daugėja. Tą liudija ir pastarasis išpuolis Kriaunų seniūnijoje, kai sodybos kiemo aptvare papjauta ir mirtinai sužalota beveik dešimt avių. Vilkų elgsena smarkiai keičiasi, puola net žmogų.

Norėtųsi paklausti bet vieno vilko globėjo, ką jis pasakytų žmogui, kurio kieme vilkų gauja avių bandą išpjovė? Po kiekvienos žinios apie sumedžiotą trofėjinį žvėrį ar vilką pasipila banga įžeidimų, kaltinimų. Gal iš pavydo mus žemina, kiršina, nes medžiotojų bendruomenė turi gražias tradicijas, puoselėja gerus tarpusavio santykius. „Bangas“ prieš medžioklius kelia ne tik tariami gyvūnų globėjai, gamtą pažįstantys ir mylintys nuo didmiesčių asfalto. Kas medžioklėse yra dalyvavę, nuomonę pakeičia – nustemba, kaip jautriai pagerbiami sumedžioti gyvūnai, kokie griežti medžioklės reikalavimai, gražios tradicijos ir didelė medžioklių atsakomybė už valstybės patikėtą turtą. Mes nesame gamtos kenkėjai, mes – jos draugai. Kasmet kyla viešų pasmerkimų banga, kad mes „bebrai“, žudikai ir t. t. Norisi, kad kartą ir visiems laikams nepagrįsti kaltinimai baigtųsi.

Didžiuojamės, kad esame medžiotojai. Medžioklei – valio!

Užs. 495

Prie Dirdų

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
3 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Selis Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Selis
Selis

Gerai, bent kad pažymėta, kad čia užsakytas straipsnis. Lankai, naktinio matymo prietaisai, naktine medžiokle, žvėrių pjudymas šunimis, kaip čia nesižavėti medžiokliais?