Kas šiomis dienomis svarbaus įvyko? Žiemą iš kiemo variusių persirengėlių karnavalai, šalies prezidentės gimtadienio šurmulys, prasidėjusi gavėnia, paskelbtas Vyriausybės veiksmų plano „projekto projektas“ ir darbdavių mokami atlyginimai, nuo kovo brango alkoholis ir cigaretės, Šiaulių ligoninėje mirė artimųjų sumušta septynių mėnesių mergaitė…
Kaip įvykių spektrą bedėliotum, gyvenimas labiau panašus į kloaką nei į visuomenės darną, kurią valdžioje esantys „valstiečiai“ žadėjo prieš rinkimus. Žada ir nebaigtame strateguoti profesionalų Vyriausybės veiksmų plane. Pastarąjį ekonomistai ir politologai jau „deda“ į šuns dienas, pataria jį kišti kuo giliau į stalčius, prašo naujosios valdžios, kad ši tautos nebegąsdintų naujų mokesčių baubais.
Ką daryti žmogui, jeigu nori pirkti automobilį: rinktųsi jis populiarų dyzelinį, bet už jį, kaip didelį taršos šaltinį, žadami didesni mokesčiai. Rinktųsi naują, bet piniginė per plona. Tikimybė, kad darbdaviai susimylės ir algas solidžiai padidins – tokia pat reali, kaip apsigyventi Mėnulyje. Darbdavio poziciją iliustruoja viešai paskelbti vidutiniai atlyginimai: jų „žirklės“ – stulbinamos: nuo kelių dešimčių tūkstančių per mėnesį – svarbiausioms personoms, iki poros šimtų – vargo pelytėms. Politologai jau atvirai piešia juodąjį mūsų valstybės scenarijų: po gero dešimtmečio geriausiu atveju liks 1,5 mln. gyventojų, bus pustrečio miesto, o visa kita Lietuva – didžiulis senolių ir neįgaliųjų pensionatas.
Šiame kontekste staiga prisiminiau Rokiškio urėdijos miškininko Juozo Davainio pašmaikštavimą, kai 2009 m. miškininkai ir jų talkininkai viename Jūžintų seniūnijos kaime Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio garbei sodino vardinį mišką ir jo prieigose statė didžiulį akmenį su dedikacija. „Kažkas, gal po tūkstančio metų klajodamas šiomis apylinkėmis, ras akmenį, perskaitys ir nustebs: „Matai, kažkada čia buvo Lietuva…“ Labai norėtųsi, kad šie miškininko žodžiai nebūtų tokie pranašiški…
Apie pranašus… Pavasario pranašai vieversiai jau grįžo, vasario 28 d. 17 val. virš Nepriklausomybės aikštės prasklendė sparnais ir baltoji gulbė. Akis į dangų pakėlę miestiečiai ja, tikėtina, sugrįžtančia į Rokiškio tvenkinius, džiaugėsi. Veterinarai ir naminius paukščius auginantys – priešingai. Mat būtent gulbės į Lietuvą atnešė paukščių maro virusą. Ir kas žino, ar šioji – ne iš Nemuno ties Kaunu sparnuočių būrio, kur mirtina liga buvo nustatyta.
Išnaikinome kiaules, nebeliks ir vištų, kalakutų, žąsų? Nieko baisaus, visko atveš iš lenkų, vokiečių, švedų… Ko neatveš, nuvažiuosim patys, kaip jau ne pirmus metus traukia į Rokiškį maisto, buities, statybos prekių prifarširuoti automobiliai iš kaimynų lenkų. Dabar, po kovo 1 d., maršrutų pagausės pas kaimynus latvius. Šie trina rankas: estai pasididino alkoholio akcizą, lietuviai – tai pat, tad pas „braliukus“ svaigūs gėrimai – pigiausi. Kils kaimynų ekonomika? Kils, nes rajono žmonių piniginės alkoholiui artimiausiu metu atsivers Subatėje, Aknystoje, Ilūkstėje, Aizkrauklėje. Mums, gyvenantiems pasienyje su pigesnio produkto valstybe, – ne bėda, kaip suvalkiečiams ir dzūkams, kuriuos kasdien pigiai maitina Lenkija, ar įsikūrusiems pasienyje su pigesnių degalų, tabako Baltarusija…
Visu šimtu procentų už, kad alkoholį valdžia brangintų, kiek tik nori, jeigu kainomis būtų išoperuotas didžiausias Lietuvos pūlinys – alkoholizmas. Pagrindinė skaudžiausių tragedijų priežastis. Bet kol kelių ministerijų komisija visą mėnesį ieško, kuri tarnyba „pražiūrėjo“ problemą ir buvo artimųjų užmuštas keturmetis Matas, Šiaulių ligoninėje mirė septynių mėnesių kūdikis, įtariama, mirtinai sumuštas pačių artimiausių žmonių. Tai kas bus dabar? Nieko… Po Mato tragedijos visuomenės spaudimu smurto prieš vaikus įstatymas Seimo priimtas, bet situacija nesikeičia. Institucijų „pražiūrėjimo“ scenarijai Šiaulių ir Kėdainių atvejais – beveik identiški.
„Žmogiškojo faktoriaus jokia valdžia nesudės į įstatymus“, – sako vaikų psichiatras ir psichoterapeutas Linas Slušnys. Auksinai žodžiai. Bet tie, kam jie skirti, turbūt negirdės. Iki kitos eilinės dramos…
Gyvenimą iliustruojančių dramų rokiškėnai ėjo stebėti už pinigus. „Vaidiname žemdirbiams“ festivalio atidarymo spektaklis sukrėtė: šeimose vešinčio smurto, moters žeminimo, patyčių prieš vaikus iliustracija. Vyrai scenoje tapo žmonų, draugių prievartautojais, kankintojais, psichologiniais smurtautojais. Tai – menas, vaizduojama realybė smarkiai sutirštinta. Dėl siekio atverti akis ir priversti šaukti: „Žmonės! Ką mes darom!“ Po spektaklio scenografė Birutė Letukaitė sakė: tokia idėja ir buvo – žiūrovą šokiruoti, nes visa, kas pasakyta šokiu, vyksta realiame gyvenime.
Jeigu nuoširdžiai, užgesus rampos šviesoms buvo gaila vyrų (ypač buvusių salėje), nes scenoje sukurtas jų, didžiausių siaubūnų, įvaizdis. Ir gėda dėl moterų, kurios dėl biologinio šauksmo turėti vyrą patampa skuduru…
Aplinkui ir taip daug purvo. Tiesiogine (baigia nutirpti sniegas) ir perkeltine prasme. Teatre norėjosi kiek šviesesnės gaidelės. Ir ji buvo, bet vėliau… Ir dar greitai bus, nes artėja Kovo 8-oji… Nors ši moterų šventė vienų peikiama kaip komunizmo laiko reliktas, bet mūsų gėlių parduotuvės jai ruošiasi: žino, tulpių savo žmonoms, mylimosioms, draugėms ir kolegėms vyrai dovanos. Beje, Moterų solidarumo dienos ištakos siekia Antikos laikus. Pagal rašytinius šaltinius, tam tikrą dieną Graikijoje moterys reikalaudavo ypatingo savo vyrų dėmesio ir netgi karai tą dieną turėdavo būti nutraukti, kad kariai galėtų būti su savo moterimis.
Kai pagalvoji, galėtų Kovo 8-oji būti daug dažniau… Gal tada ir šalies bei rajono valdžioje (politikoje) būtų mažiau tuščių ambicijų, beprasmių karų, o žmonių santykiuose – daugiau šilumos…
