blank

„Kodėl taip nesaugai savo lagamino“, – girdžiu pastabą, kai vaikiškai nepristabdydama dundinu ratukais į Varšuvos senamiesčio laiptus. Patinka šitas garsas. Jis reiškia, kad nežinai, kas laukia už kampo, gali neskubėdama žiopsot į skubančius. Ir į lėtas vitrinas, siūlančias Prados akinius – „oi kaip noriu“. Ir į baltais meškučiais papuoštus purių rožinių ir gelsvų saldumynų parduotuvėlės langus. Į kamštyje įstrigusio lenko juokingą bejėgišką įniršį. Jis vienmarškinis nervingai lipa iš automobilio ir viduje keikdamas visą pasaulį bėga į priekį patikrint, ar per centimetrą nepasistūmėjo visą senamiestį nuklojusi nejudanti kolona. Blizgančioje Varšuvoje ore tvyro nervas – visi tuo pat metu susiruošė prie eglutės ir kiniškų balionų – niekuo nuo lietuvių nesiskiria. Pramogų kultūra liejas per kapučino puodelių, per karšto raudono vyno taurių kraštus, kol visus išskirsto tamsa ir lietus.

Covido kontekste turistų mažai. Gatvėse visi su respiratoriais, tik vietiniai šiukšlių surinkėjai – be. Prieina prie venecijiečio lango ir šaukia – duok savo šiukšles. Langinės prasiveria – maišelis iškrenta – toks kasdieniškas ritualas, sava rutina. Dviprasmiškas viso pasaulio LAUKIMO jausmas Venecijoj sėdint tuščiam restorane. Padavėjas per kaukę be šypsenos, nei šakučių barškėjimo, nei taurėmis kas daužiasi, o viena kita pica per dieną – ne Italija, kur gyvenimas spalvomis ir emocijom trykšta. Stebiu, kaip dryžuoti liūdni gandolininkai ilgom kojom irgi laukia, kada grįš turistai. Kaip tuščiais siaurų skersgatvių labirintais italai languotomis kelnėmis vedžioja po kelis šunis, laikydami saują pavadėlių vienoje rankoje ir nesivargindami surinkti, kas jų pridergta. Kaip žibintai paskęsta rūke naujų metų naktį, o pastatai leidžiasi tiesiai į kanalą, kaip ir žadėta filmuose. Vaizdai, kurie nekainuoja, valo prieššventinio skubėjimo užnuodytas gyslas. Jokių vilčių, jokio melo. Lygiai taip – neiščiustytą, traukiančią nušiurusia prabanga ir įsivaizdavau Veneciją. Nuo tada, kai pirmą kartą apie ją ir Venecijos karnavalą perskaičiau Jurgos Ivanauskaitės magiškus tekstus. Taip ir liko.

Kitą dieną vėl rūkas kelyje, kai aplink balta balta. Nieko nebijantis paukštis atsimuša į automobilio stiklą ir žūsta kaip Hičkoko filme „Paukščiai“. Net sudrebu, nes tų paukščių ant kelio – plantacijos, o aplink – nė gyvos dvasios.

Itališkose kapinėse – tyla už milijoną. Mūsų visų laikinumo vardikliu susieti monumentai, paminklai, obeliskai, koplytėlės, kur palaidotos ištisos šeimos. Sako, kad turtų į kapą nenusineši, bet čia negalioja taisyklė. Turto galia net po mirties. Atskiri kvartalai, vieni su kitais besivaržantys stiliais, didybe ir marmurais. Vieni atviri svetimoms akims, išpuošti, kiti – minimalistiniai – už paslaptingų pilkų užuolaidų – šiurpokai smalsu, kas ten vyksta. Galima čia pasilikti ir tyrinėti šeimų istorijas kad ir visą dieną. Bet laukia nykštukinis San Marinas. Miniatiūrinė pasaka su gelsvomis šviesomis ir pilimi. Žinoma, kad rūke. Nors atrodo, kad esi virš debesų ir sunku smegenims nuspręsti, ar danguj tu čia, ar rojuj, ar kažkokioj kitoj planetoj.

Taip diena iš dienos kelionėse ir plaki kokteilį. Nuo jūros dugno iki aukščiausio snieguoto kalno viršūnės su visas ingredientais pakeliui – slidininkų būreliais perėjose, užšalusiu žiemą gražiausiu pasaulio ežeru, kvapais ir kalnais pro viešbučių langus, maisto pirkimo ritualais, kai visko iš eilės labai norisi ir būtina į vieną krepšį susišluot parduotuvę – „nugi to dar neragavom“, „nugi šiandien nauji metai“. Kokteilis nusėda į kraują, atsiveria čakros, visokių dalykų prisižadi. Bet atostogos baigiasi.

Kad ir kaip myli Italiją, iš kosmoso nukrenti į savąją Marijos žemę ir įsijungi žinių šaltinius. O čia jokių pauzių. Veiksmas tarsi norint ugnį įžiebti tarp kūjo ir priekalo. Kaip tik pataikau ant tos Santa Barbaros serijos, kur pusė feisbuko iš neturėjimo ką veikti svarsto, kas yra boba, o kas feministė? Kuri blogesnė – Tiškevič ar Mildažytė, ir bando vienos jų galvą pakišti po giljotina.

Ko gi reikia žiūrovui, ko gi reikia skaitytojui, kas yra geras interviu, mes kasdien redakcijoj ginčijamės. Ir niekas nepasikeitė – versle geras tas, kuris skaitomas, televizijai geras tas, kuris žiūrimas, net jei kvaili klausimai ir neišsamūs atsakymai. O žiūrovus, nepasakysiu čia naujo, labiausiai domina pinigai, paskalos ir kas su kuo miega.

Su Naujais metais visus. Ir ačiū tiems, kas mums papasakojate savo istorijas. Ir šiemet jų laukiame. Tikėkimės, kad baigsis covidas.

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Ruta
Ruta
2022 15 sausio 20:47

Labai skaniai susiskaitė