Valgomas nevalgomas dopaminas?

Benas Baranovskis

Su kuo valgomas dopaminas? Su kiaušiniais? Su agurkais? Su digimonais? Su sviestu? Su supermeno akiniais nuo Saulės? O gal su viskuo valgomas tas dopaminas? O su kuo nevalgomas? Tokie klausimai tikriausiai ne kiekvienam kyla toje, su stuburu sujungtoje kūno dalyje. Šiame tekste toliau atsakysiu į du klausimus: kas yra tas dopaminas ir su kuo jis valgomas.

Dopaminas yra vadinamasis neuromediatorius, kuris laksto po mūsų sistemą kaip kraujas po kraujagysles. Mūsų organizmas šią cheminę medžiagą gamina natūraliu būdu. Daugelyje dopamino apibrėžimų, kuriuos galima rasti, pastebėsime, kad dopaminas siejamas su malonumais. Tačiau nėra viskas taip paprasta. Dopaminas automatiškai nesigamina, jei mes jaučiamės geriau ar blogiau. Iš tiesų, anot Stanfordo universiteto neurobiologo Andriu Huberman‘o, dopaminas gaminamas dar iki atsitinkant malonumams, jo natūrali gamyba susijusi su norėjimu. Galėtume taip ir užbaigti, nes kaip ir aišku su kuo tas dopaminas valgomas. Kai mes kažko trokštame, net vandens, mūsų nervų sistemoje atsiranda impulsai, veikia neuromediatoriai. Atsigeriame vandens ir vėl ramu.

Vis tik dopaminas gali būti ir labai kenksmingas, jei mes jį vartojame kitokiais, ne visai legaliais būdais. JAV psichologas Douglas Lisle‘as pristato keletą originalių eksperimentų, atliktų su žiurkėmis, toliau apie vieną iš jų. Vienai žiurkių grupei tiesiai į smegenis leidžiamas sintetiniu būdu išgautas kokainas, kai jos paspaudžia svirtelę, kita grupė paliekama su keliais bėgimo rateliais. Pirmosios grupės žiurkės greitai suserga lengvai gaunamo malonumo manija – joms išsivysto priklausomybė, krenta kailis, jos pradeda peštis tarpusavyje ir galų gale miršta. Antrosios lieka gyvos, kai kurių kraujotakos sistema nežymiai pagerėja. Anot jau minėto Hubermano, kokainas yra narkotikas, kurio pavartojus stipriai pakyla dopamino gamyba, žmonės jaučia euforiją. Vis tik už euforijos žiurkėms slypi spąstai, kaip Hubermanas teigia, pasibaigus psichotropinių medžiagų poveikiui dopamino gamyba krinta net į žemesnį nei prieš pavartojant psichotropinių medžiagų lygį. O tai ir sukelia priklausomybę. Net ir mažas dažnis per didelio kiekio sintetinio dopamino priveda prie letargijos. Žmogus nebegali pajausti malonumų kitokiu būdu, tik per sintetinį vartojimą. O tai ir sukelia priklausomybę. Nemalonus būna darbas, nemalonūs draugai, gyvenimas pasidaro vienu dideliu sunkumu. Žmonės dažniausiai to nepastebi, randa visokiausių pasiteisinimų. Štai aš ieškojau sau pasiteisinimo, kodėl turėčiau parašyti šį tekstą.

Už didžiosios dalies priklausomybių slypi dopamino cirkuliacijos ratas. Tik ne visos priklausomybės priveda prie savidestrukcinių mechanizmų mūsų sąmonėje išsivystymo. Galima būti priklausomam nuo sporto, vaikščiojimo, bėgimo, draugystės, intymumo, sekso, sveiko maisto. Galų gale, reikia pripažinti, kad visi esame tik dopamino kekšės. Kai jaučiamės nemaloniai, kažkodėl siekiame didesnių malonumų, pačiu lengviausiu keliu. Stiprus tas, kuris sugeba pažaboti savo troškimus, didesnių malonumų labui. Pabaigai: Hubermanas teigia, kad mes savo smegenis galime ištreniruoti mėgti sunkumus, taip gamintis natūraliai dopamino, reikia nešvęsti savo pergalių. Todėl nevalgykime dopaminuoto torto.