Gimtasis Rokiškis Akcentai Už tuos, kurie…

Už tuos, kurie…

896
0
bangenis

Baigėsi kaimų ir miestelių gimtadienių, jubiliejų, kitų tradicinių švenčių, bendraklasių susitikimų sezonas. Rageliai atšventė 450, Suvainiškis – 405, Žiobiškis – 340, Kavoliškis – 220 metų jubiliejus. Keletą dienų tęsėsi  Obelių „Obelinės“, Kriaunų gimtadienio, Pandėlio Oninių, kamajiškių „Kuc kuc Kamajuos“ renginiai; Kazliškio „Kazlėkinė“, Bajorų „Jurginžiedis“,  Laibgalių „Rudeninės gandrinės“, „Duokiškio baladės“, „Širvynė“ Degučių kaime, „Pirmosios pradalgės“ šventė-varžytuvės Konstantinavoje, kultūrinė edukacinė šventė „Lino mūka“ Panemunėlyje, Rokiškio miesto gimtadienis bei daugelis kitų, gerokai smulkesnio masto tradicinių renginių stengėsi nustebinti žiūrovus, kažkuo pralenkti  ankstesniais metais vykusius.

Šįmet lietus tapo nebe pokštu, o vos ne pagrindiniu veikėju – jis koregavo, reguliavo, vertė kurti atsarginius švenčių scenarijus, atsižvelgiant į sinoptikų prognozes, buvo numatyta pakeisti netgi renginių vietas. Jis išbandė žiūrovų ištikimybę, retkarčiais vertė juos apsiauti ne prabangius, dailius batus, o guminius aulinukus ir nepurkštauti dėl prasto oro.

„Širvynė“ ir Baltų vienybės dienos minėjimas buvo išskirtiniai, nes XXI amžiuje elektros šviesą naktyje atstojo laužų ir mėnulio šviesa. Neteko girdėti, kad latvių pūtikai ar lietuvių bardai, literatai būtų skundęsi, jog muzikuoti ir eiles skaityti teko popieriaus lapą apsišvietus mažu prožektoriuku. Tiesą sakant, elektra visgi atitekėdavo, bet tik iki įgarsinimo aparatūros.

Politikų buvo visur, net ant Moškėnų piliakalnio minint Baltų vienybės dieną. „Toks jų darbas“, – tarstelėjo kolegė, nusistebėjusi mano atradimu, kai retoriškai paklausiau, ar kada bus nors vienas renginys be… politikų. Politika, politika… Ar ne ji uždėjo galingą leteną ir antspaudą ant dviejų dar gyvų baltų genčių? Kuriozas – Baltų vienybės dieną lietuviai su latviais tesusikalbėjo laužyta rusų kalba.

Vienuose susibūrimuose žiūrovus linksmino begalė samdytų muzikantų ir kitokių atlikėjų, o žiūrovui pirmoji į galvą šovusi mintis buvo tokia: „Kiek visa tai kainavo?“ Kituose apsieidavo be „samdinių“, bet  su beveik profesionaliais atlikėjais, kuriuos organizatoriai prisikvietė savais kanalais: per gerus pažįstamus ar jaunystės draugus, bendraklasius, kraštiečius…  Be abejo, šis variantas pigesnis, tačiau be pinigėlių neišsiversi – atvykusią liaudį nors kava, pietumis pavaišinti tenka (renginys tęsiasi mažiausiai pusdienį), be to, draugiškai apmokėti transporto išlaidas. Buvo trečias variantas – ranka ranką plauna: mes atvažiavome pas jus koncertuoti, o jūs atvažiuosite pas mus (beje, pavalgydinti svečius visgi reikia…). Ketvirtas – beveik viskas padaryta bendruomenės narių, tiksliau, tame kaime ar miestelyje gyvenančių žmonių, nes kai prireikia pagalbos, niekas nebėga tikslintis sąrašuose, ar tas pilietis yra bendruomenės narys. Ir programa sukurta pačių! Šis variantas sunkiausias organizatoriams ir vietiniams, mat reikalauja didelių pastangų, įkalbinėjimų, nuolat stingančio laiko, bet  įdomiausias žiūrovui, nes išlieka intriga – ką parodys?

Manote, renginiuose nebuvo „prisvilusių blynų“? Buvo. Nusikalbėjimų, apsirikimų, pražiopsojimų, nevykusios režisūros (kai tegalvojau: „Dieve, kada tai pasibaigs?“), ekscesų. Bet matant, su kokiu entuziazmu ta šventė buvo kurta, organizuota, kiek įdėta pastangų repetuojant, tikrai neapsiverstų liežuvis sakyti (o ranka rašyti), kad „viskas buvo blogai“ ir vienu ypu nubraukti mėnesio ar daugiau darbą. O jei ir apsiverstų, tai tyliais rudens vakarais ausyse girdėčiau tylų krebždesiuką – sąžinės graužimą.

„Oi rubli, rubli, rubli! / Be rublio durnas tu. / Pasaulis pastatytas / Ant rublio pamatų“, – traukė smagų priedainį viena garsi kaimo kapela (nors dainelė visai ne apie pinigus). Pinigai – aktuali problema. Pabodusi, bet amžina: vietoje „rubli“ galime surimuoti „eure“. Tiktų ir buvęs litas, tik prie dolerio tektų derintis, nes per daug tame žodyje skiemenų. Bet dabar vietoje žodžio „problema“ madinga sakyti „iššūkis“. Matyt, ne taip gąsdinančiai skamba. Taigi lėšos – iššūkis švenčių rengėjams.

Jų stygiumi užkulisiuose skundėsi ne vienas. Priežastys įvairios: renginys tradicinis – vyksta kasmet, vietiniams smulkiesiems verslininkams pabosta remti, o stambesniųjų ir taip daugelis prašo paramos, tad jie nebe visiems skiria lėšų. Užlieti ūkininkai patys šaukiasi pagalbos – nemandagu iš jų reikalauti. Ne vienam bendruomenės pirmininkui, kultūros darbuotojui, seniūnui teko eiti su ištiesta ranka ir prašyti, tartis, kaulyti, šį bei tą pažadėti mainais… Nebūtinai pinigų, tai ir maisto produktų, maišelių, gėlių, stovų ir kitų elementarių dalykų, kurie perkami kainuotų daug šlamančiųjų. Taip, Jūs teisūs, bene visos šventės – „projektinės“, todėl nubyrėdavo pinigėlių, tačiau jų tikrai nebuvo užtektinai (nepanaudosi bet kaip ir bet kam). Prašyti sunku. Duodantysis tikisi būti pagarsintas, pagerbtas. Renginio metu taip ir daroma – skelbiami rėmėjai (kai kurie nutylimi, nes netrokšta būti pagarsinti).

Tačiau yra kategorija rėmėjų, kurių triūso, laiko ir kūrybinių pastangų neįvertinsi jokia valiuta. Tai žmonės, paminėti ketvirtajame, sudėtingiausiame švenčių rengimo variante. Jie du pusdienius kabino dailininkės paveikslus, kad suvažiavę svečiai išvystų parodą. Kėlėsi šeštą ryto ir minkė tešlą, kad vienuoliktą valandą miestelio aikštėje keptų žagarėlius ir vaišintų… Spėkit, ką? Mus. Jie nušienavo šventorius ir visokius užkaborius, pritempė gėlių, plovė bendruomenės salės grindis, šile pririnko kazlėkų, atvežė  malkų didžiuliam katilui košės privirti, parūpino suolų ir stalų, apmąstė kiekvieną smulkmeną, supakavo dovanėles ir t. t.  O ir tos paprastos vaistažolės pačios tikrai nenusiskynė, neatšuoliavo iš laukų ir nesušoko į arbatinuką apsiliedamos karštu vandeniu, kad Jūs mėgautumėtės karštu, aromatingu gėrimu. Kiek įkainotumėte tų žmonių darbą?  Sakysite, jie už tai gauna atlyginimus? Kultūros darbuotojai – taip. O bendruomenių pirmininkai ar tiesiog stropūs ir aktyvūs žmonės? Pakelkite ranką tie, kurie organizuodami nepridėjote asmeninių lėšų, nevogėte laiko iš šeimos! Jei nepakėlėte, tai, ko gero, ir neorganizavote švenčių.

Galbūt todėl daugelio organizatorių didžiulis noras būdavo renginius nušviečiančiuose straipsniuose paminėti tuos, kurie DARBU ir IDĖJOMIS prisidėjo prie kaimų ir miestelių švenčių kūrimo. Deja, „paminėjimas“ balansuoja tarp trapios „reklama-nereklama“, „padėka-nepadėka“ ribos. Pasaulis pastatytas ant pinigo pamatų – už reklamą ir padėkas tenka mokėti, tad daugelio geradarių vardai ir pavardės liko paraštėse.

Tačiau be tų žmonių pasaulis netaptų toks spalvotas. Edmundas Kučinskas savo repertuare turi dainą, kurioje kartojama: „Už tuos, kurie…“  Tegu šie „Akcentai“ būna už juos!

Aišku, ir „šaltuoju metų periodu“ (kaip sako sinoptikai) vyks pavienės šventės ar susibūrimai, bet tikriausiai nebebus tokios grandiozinės, siekiančios įtikti įvairiausių interesų žiūrovams ir dalyviams, uždaresnės, nes jos kelsis po stogu, kur daug šilčiau ir patikimiau, kur  žiūrovai ir dalyviai apsaugoti nuo gamtos kataklizmų (šįkart nekalbu apie valstybinių švenčių minėjimus, praleiskime juos). Norisi tikėti, kad ir toliau neprarasime bendruomeniškumo.

 

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie