Vasara tuoj įžengs į paskutinį mėnesį. Saulė suks į rudenį. Su miestų ir miestelių tradicinėmis šventėmis, vasaros palydėtuvių rugpjūtyje renginiais, derliaus pjūtimi, mokyklinių prekių apgultimi, grybavimu ir politiniais „grybavimais“.
Atostogautojai, dėl dažno lietaus keiksnoję pagrindinį lietuvaičių atostogų mėnesį – liepą, suguls į darbus, nes piniginės, kad ir nebūta Palangoje, Turkijoje ar kitur, vis vien smarkiai pratuštėjo. Pagrindiniam metų darbymečiui pasirengę grūdų augintojai neramūs laukia naujo pinigo. Jiems kone kasdien prakiūrantis dangus – tikra nelaimė: laukuose derlius prašosi nuimamas, o giedros minutės – retos. Taigi rugpjūčio pradžia, kurią sinoptikai žada sausesnę, bus tikras karštymetis. Politikams – taip pat… Nes iki didžiojo derliaus pjūties – Seimo rinkimų – teliks pora mėnesių.
Politologai sako, jog Lietuvos politinė sistema keistai išsigimsta: prie partijų vairo stovinčios personos vis dažniau rinkimų sąrašo vedlio misiją patiki kitam „mesijui“. Pavyzdžių – nors vežimu vežk. „Darbiečių“ lyderis Valentinas Mazuronis pasiliko sotesnį Briuselio kąsnį, sąrašo pirmenybę atidavęs Kęstučiui Daukšiui, „valstietis“ Ramūnas Karbauskis sąrašo „prima“ numeriu įrašė reitingų viršūnėse žydintį Saulių Skvernelį, „tvarkiečius“ ves didesnių reitingų neturintis Remigijus Žemaitaitis, nes partijos pirmininkas Rolandas Paksas kandidatuoti į Seimą vis dar negali. Susitepusį Liberalų sąjūdį ves irgi ne naujasis partijos pirmininkas Remigijus Šimašius, o Eugenijus Gentvilas. Ir taip toliau… Tiesa, konservatoriai ir socdemai – maloni išimtis: pirmųjų lyderis Gabrielius Landsbergis atsisakė Europos parlamentaro mandato ir partiją į Seimą ves pats, sarašo pirmuoju numeriu ir socdemų vedlys A.Butkevičius.
O kaip pas mus, Rokiškyje? Galbūt dar keisčiau… Iš septynių partijų skyrių, keliančių kandidatus Sėlos vienmandatėje, vienintelio Liberalų sąjūdžio šviežiai išrinktas skyriaus pirmininkas, politikos naujokas, Linas Juozėnas kandidatuoja pats. Ir šis – iš bėdos, kaip prasitarė buvęs skyriaus lyderis Vytautas Masiulis, paaiškindamas, jog dėl partiją sukrėtusio korupcijos skandalo rimti verslininkai, į kuriuos žvalgytasi, kandidatuoti nebenori.
Klausimas atviras: ar skyriai savo lyderiais nepasitiki, ar patys lyderiai jaučiasi per silpni kautis su konkurentais vienmandatėje? Socialdemokratų rajono vadas Algis Čepulis šią poziciją užleido amžinu Seimo nariu vadinamam Vytautui Sauliui, po teismus dėl kyšio tąsytas „darbiečių“ vadas Aloyzas Jočys, logiška, į šią poziciją nepretendavo, ji užleista Vidmantui Maželiui. „Tvarkiečių“ lyderis Egidijus Vilimas į Seimą vienmandatėje nesibrovė, šią galimybę suteikdamas Raimundui Martinėliui. Konservatoriai-krikščionys demokratai skyriaus lyderio Andriaus Burnicko į rinkimus vienmandatėje neleido – dėl mandato siunčiamas kautis seimūno duonos jau ragavęs Algis Kazulėnas. „Valstiečiai“, kurių lyderis rajone Haroldas Saniukas, kandidato vienmandatininko uniformą apvilko kupiškėnui Jonui Jaručiui, Laisvės sąjungos skyriaus vadas Gintaras Girštautas savo lyderystę paslėpė už šviesiaplaukės nugaros: į politines varžytuves siunčia Jolantą Paukštienę, vienintelę dailiosios lyties atstovę tarp septynių kareivių.
Ar tai reiškia, kad rajone susiklostė politinių lyderių krizė?
Krizių ir be sąrašų ar kandidatų – kaip baravykų miške. Šalies premjeras prieš kelias dienas pristatė Ministrų kabineto palaimintą planą, kaip stabdyti emigraciją nykstančioje Lietuvoje. Prieš tai valdžia inicijavo visuomenės apklausą, kad sužinotų, dėl kokių priežasčių žmonės palieka savo šalį. O stebukle! Tik po apklausos atsivėrė valstybės olimpo akys: sužinota, kad bėgama dėl skurdo, nedarbo, orumą žeminančių algų ir valdžios bei darbdavių vergiško požiūrio į darbuotojus… Kone kiekvieną žmogų gatvėje paklausęs, tokius atsakymus gali girdėti jau keleri metai.
Ką praregėjusi valdžia darys? Pagal Algirdą Butkevičių ir kitus ministrus iki 2023 m. bus užtikrintos pajamos, garantuojančios pakankamą pragyvenimo lygį žmogui ir jo šeimai, didinama minimali alga ir siekiama, kad ji būtų mokama tik už nekvalifikuotą darbą, taip pat tobulinamas darbo apmokėjimo reglamentavimas. Kai kurie pažadai lenkia XIX a. pr. prancūzų socialistų S. Furjė, K. A. Sen-Simono, R. Oveno utopines teorijas.
Tikite tokiais rinkiminiais Vyriausybės kliedesiais? Šią savaitę oficialiai paskelbta sena tiesa: daugiau nei penktadalis šalies gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos, o ties ja – beveik pusė. Oficialiais duomenimis, pernai iš šalies išvyko 46,5 tūkst. žmonių – 9,9 tūkst. daugiau nei 2014-aisiais. Šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 2,89 mln. nuolatinių gyventojų, arba 32,7 tūkst. mažiau nei prieš metus. Taigi kasmet išnyksta po Ukmergės ar Rokiškio rajoną… Ir, kaip teigia sociologai bei ekonomistai, tokios emigracijos bangos kaip pernai ir šiemet mūsų senstanti visuomenė ilgai nebeatlaikys…
Na, ir kurgi ji dėsis?! Kur dėsis tie, kurie bijo ar negali išvykti? Pažaidėm „kalafiorą“, pažaidė pedagogai streiką, pagrasino ūkininkai išskersti karves, ir vėl – ramu… Lietuvis – ne graikas, prancūzas, italas. Kai tautietį gyvenimas įvaro į kampą, jis perka bilietą į vieną pusę. Vokietijon, Norvegijon, Anglijon, Švedijon… Ir velniop diplomą, į kurį investuoti tūkstančiai, velniop studijoms atiduotus metų metus. Emigracija kasa pamatus universitetams, kolegijoms, nebesurenkančioms studentų. Kalbos apie tai, kad ištuštėjančioje Lietuvoje seniai laikas mažinti seimūnų ir ministerijų. Bet kas ryšis kirsti šaką, ant kurios sotūs sėdi?!.. Ar tas, į pašalpą dantimis įsikabinęs bėdžius, kuriam gyvenimo tikslas – sulaukti pašalpos mokėjimo dienos? Jam varinių centų skambesys – skambesnis už Bethoveną, Vagnerį, Listą.
Filosofas Hermanas Hesė yra pasakęs: „Žmogiškumas ir politika vienas kitą iš esmės neigia. Abu reikalingi, bet tarnauti abiem kartu sunkiai įmanoma.“ Taigi mūsų politikai ir renkasi… tarnystę politikai.
Apie patriotizmą, kuriuo apeliuojama į skurdo spaudžiamą potencialaus emigranto sąmonę, kalbėti nebepadoru… O ir deklaruojamas patriotizmas labai dažnai – raišas. Po garsaus fleitininko ir jaunosios arfos virtuozės koncerto Juodupėje su renginio vedėju, žymiu kalbininku Donatu Smalinsku svarstėme, kas nutiko miestelių inteligentijai, kad tokiuose renginiuose jų – su žiburiu nerasi? Priežastis – mažos pedagogų algos? Betgi netinka, nes daugybė pažintinių, šviečiamųjų renginių – nemokami. Nusivylimas, apatija? Galbūt…
Televizijos laidoje žurnalistės kalbinta skaitmeninio raštingumo metų moterimi išrinkta mokslininkė, daugiavaikė mama, sakė, jog tik trečdalis šalies mokytojų pateisina šios profesijos vardą, o kiti neturėtų teisės vaikų mokyti. Pasak jos, jeigu visa esybe ir širdimi nesi mokytojas, juo tapti nepadės net ir labai dosnus atlyginimas. Tad nėra ko aušinti burnos apie „nuvarytą“ mokytojo prestižą, inteligentijos ieškoti renginiuose, kurie – sielos maistas, kuriuose nėra tradicinių „vinių“ – šašlykų, pyragaičių ir „bumčikų“… Ypač po to, kai pedagogas rajono meras viešai išgyrė Valstybės dienos renginį, kurio „vinis“ – nieko bendro su lietuvybe, tautiškumu ir patriotiškumu neturintys šokiai, tinkantys įkaitintų pusnuogių kūnų kupinuose Havajų paplūdimiuose.
Kartą viena kirpėja prasitarė be repertuaro žinanti, kada Rokiškyje vyksta prestižinio festivalio „Vaidiname žemdirbiams“ atidarymas ir uždarymas. Mat kirpyklose prieš šiuos vakarus, į kuriuos susirenka aukštuomenės grietinėlė, – damų apgultis. Kiekviena nori visuomenėje pasirodyti dailiai sušukuota.
P. S. Tuštybių mugės sindromo apraiškos labai panašios į gyvenimą beprotnamyje, kur balta – nebūtinai balta, o juokas gali reikšti visai ne džiugesį. Betgi protingųjų pasaulis už beprotnamio sienų – tiek pat nenuspėjamas ir keistai juokingas.
