Tarp maro karo rizikų demokratija

Benas Baranovskis

5 valandą ryto prabudina kortizolis, už lango ramu, net paukščiai nekilę. Telegram’as, facebook’as ir kiti greitosios žiniasklaidos šaltiniai kaip venoje kateteris – įjungti nuo ryto iki ryto. Per keletą miego valandų lieka tik sapnuoti apie miegą. Tačiau bombos aplink nekrenta, ginkluoti vyrai į duris nesibeldžia. Taip vasario 24-ąją ir kelios dienos po jos išgyvenome daugelis iš mūsų. Reikia dar nepamiršti, jog dvejus metus tęsiasi pandemija. Praėjus laikui verta reaguoti į savo sąmonės adaptaciją prie tokios padėties. Todėl šiuo tekstu abstrakčiai reaguoju į pandemijos ir karo Ukrainoje sukeltas problemas.

Maždaug prieš dvejus metus, kovo viduryje, pasaulyje įsigalėjo pandemija, atsirado priešpriešos tarp žmonių netikinčių ir tikinčių ligos egzistavimu. Toks poliarumas sukūrė daug emocinių ir nepasitikėjimo skylių. O kur problemos dėl pasitikėjimo, ten iškyla rizikos. Mūsų gyvenimai apipinti rizikų tinklais, jos kartais didėja ir platėja. Štai pandemija sukūrė dideles rizikas, kurių pasaulis dar nebuvo matęs. Pradedant trūkinėjančiomis globalios ekonomikos ir gamybos grandinėmis, baigiant didėjančiu pertekliniu mirtingumu, esant ir taip mažam gimstamumui.

Šiais laikais didelės rizikos dėl technologinio progreso spartinamos globalizacijos kuria dar didesnes rizikas. Informacijos žiniatinklyje prieinamumas, viena vertus, yra teigiamas, kita vertus, ne visi žmonės žino, kaip tą informaciją vertinti, iš to kyla rizika remtis nepatikrintais šaltiniais. Pilna vietos manipuliatoriams, kurie bando pritraukti mases. Masės, kuriomis manipuliuoja asmuo, nesuvokiantis savo veiksmų socialinės ir globalios atsakomybės, kelia didžiausią riziką demokratinių valstybių rėmuose. Prieiname prie paradokso – demokratijai kelia riziką pati demokratija.

Po 1986 metų Černobylio atominėje jėgainėje įvykusios katastrofos vokiečių sociologas Ulrichas Beckas teigė: visuomenės pasiekė aukščiausią rizikos lygmenį. Jėgainės avarija buvo pasaulio rizikų kaitos ženklas, nors tai buvo lokalus reiškinys, daugiausiai apėmęs Rytų Europos šalis, tačiau tai uždėjo raudoną vėliavą ant atominės energetikos saugumo. Pandemijos keliamos rizikos neprimena Černobylio, bet sukėlė individualios egzistencijos ir globalias rizikas; pasaulio susinaikinimo grėsmė buvo maža, nors žmonių kaip rūšies išnykimui buvo galimybė. Ilguoju periodu pandemijos rizikos mažėja, nes randami būdai, kaip tai suvaldyti. Vakcina tapo globaliu Černobylio sarkofagu.

Lendant iš pandemijos, prasidėjo karas Ukrainoje, grįžtama prie senos Šaltojo karo laikų  Rytų/Vakarų poliarizacijos. Į Lietuvą ir kitas šalis plūsta nuo individualių egzistencinių rizikų bėgantys pabėgėliai. Veikia ir kuriamos įvairios pasaulinės ir vietinės pagalbos organizacijos. Perėjimas iš socialinės izoliacijos į staigų pagalbos organizavimą stulbina.

Ne viskas žiba, senos problemos išryškėja. Nebaigta vykdyti demokratinė valstybės aparato evoliucija stabdo pagalbą pabėgėliams (neskirstant ukrainiečių ir rytiečių). Mūsų valstybės aparatas vis dar veikia ant senos sovietinės centralizacijos pamatų. Demokratija – kai žmonės gali nulemti savo gyvenimus, centralizuotai neveikia, iškilus tokioms bėdoms, kurios reikalauja efektyvių ir vietinių sprendimų. Žmonės patys gali nuspręsti, kaip padėti, ir jie turi tam resursų – tai pati didžiausia demokratija, o valstybės per didelis kišimasis į tokią pagalbą yra antidemokratiškas. Bandymas kontroliuoti – centralizuotos biurokratijos simptomas. Paradoksalu, bet sovietinė sistema kentėjo nuo to paties. Kontrolė dabar kitokia, bet baigtis ta pati – žmonės kenčia, o biurokratai keičia tik kaklaraiščius.

Kita vertus, rūpinamės kitais, bet ar galime pasirūpinti savimi? Kilus korupcijos skandalui Kauno savivaldybėje stebėjau miestiečių vangią reakciją. Stipriau buvo reaguota į mero šeimos įtakoje esančių verslų santykius su Rusija. Tad Rusijos, kaip išorinio ir vidinio priešo, paranoja veikia geriau nei rizika gyventi su korumpuota valdžia.

Demokratiškam gyvenimui pandemijos metu kilo problemų, kai laisvės buvo suvaržomos, o pasirinkimas ribojamas. Ukrainos karo metu pačių piliečių organizuotos pagalbos trikdymas bandant tai kontroliuoti tapo klaida. Pandemija ir karas Ukrainoje kuria kryžmines priešpriešas ir konfliktus mūsų visuomenėje. Tai kelia rizikas mūsų centralizuotai demokratijai, kuri, įvaryta į kampą kaip rusų karinis laivas, bijo toliau evoliucionuoti. Iš visų negandų galime šio to išmokti ir po truputį keistis.