Rasa Keliuotytė

ŠVĘSKIME! Be torto ir be rožių…

Rugsėjo 7-ąją „Gimtasis Rokiškis“ švęs 76 metų gimtadienį. Turbūt ta proga turėčiau priminti visą laikraščio istoriją. Rašyti jautriai ir „iš širdies“ apie tai, kas ne kartą rašyta ir patirta nuo 1944 m., kai Rokiškyje buvo įkurtas laikraštis. Okupaciją ir laisvės atgavimą, ekonomines krizes ir klestėjimus. Jų būta. Nieko neištrinsi, „spaliuko…“ – taip pat. Ir nereikia. Praeitis sukūrė dabartį. Ir svarbiausia, kokie esame dabar. Kaip Jonas Korenka kažkada rašė, „laikraštis, kaip ir žmogus, turi savo amžių, išvaizdą, sveikatą. Viskas sutelpa“.

Ir kokie būnam, kai sulaukiam 76-erių? Gal kaip tos penkios senutės (tiesa, pagal amžių ne tokios ir senos) su „lietuviško mentaliteto antspaudu“ – skarelėm, kurias užfiksavo fotografas Vidmantas Misevičius ir pavadino „stilingom senutėm“. Netikėtai pačiam autoriui nuotrauka „šovė“ į populiarumo viršūnę ir atsidūrė fotokūdroj.

Ne skarelės man užkliuvo. Skarelės gali būti labai stilingas ir tikslingas akcentas. Bet būtent skarelės kaip stereotipinės senatvės ir „nužydėjimo“ žymė. Esu įsitikinusi, kad šios „senutės su skarelėm“ brauktų ašarą gimtadienio proga gavusios muzikinį sveikinimą per LRT „Sveikinimų koncertą“. Tarkim, raudonų rožių muzikinę puokštę su Eduardo Kaniavos atliekama daina „Mama, esi tu moteris. Ir vaikų tu neteiski. Viską suprasi, mama, ir jiems atleisi…“ Ir taip toliau. Niekaip nesuprantu to „mama, esi tu moteris“. Argi gali būti kitaip?

Galvoju, kas būtų, jei būtume kaip ta „senutė su liūdesio skarele“? Gal liktų tik užuojautos, proginiai sveikinimai, skelbimai, renginių afišos, tokios kaip šokiai vyresniems nei…

Bet žiniasklaidos funkcija – ne teisti, atleisti ir užjausti, bet fiksuoti ir informuoti, atskleisti ir viešinti. Būti įvykių sūkury, o ne patogiai įsitaisyti ant gyvenimo suoliuko.

Todėl man daug artimesnės herojės iš režisierės Linos Plioplytės dokumentinio filmo „Amžinai stilingos“, matyto per „Kino pavasarį“. Tai drąsios, nepriklausomos ir stilingos niujorkietės. Joms nuo 62 iki 95 metų. Bet jos nerymo liūdesy su skarelėm ant suoliuko, dūsaudamos dėl prabėgusios jaunystės ir stebėdamos kiekvieną kaimynų judesį. Jos užsiima aibe veiklos ir džiaugiasi kiekviena diena. Nes senatvė – juk gyvenimas, o ne kažkoks mirties priebutis. Koks tas gyvenimas – priklauso tik nuo mūsų pačių. Viena iš dokumentinio filmo „Amžinai stilingos“ herojų pareiškė: „Aš niekada nenorėjau atrodyti jaunai, norėjau atrodyti pritrenkiančiai“. 94-erių Ilona nusikirpo kelias oranžine spalva dažytas plaukų sruogas ir pasidarė iš jų blakstienas, kurios labai patinka jos dailės pamokose besilankantiems studentams. 64-erių Tziporah važinėja po miestą žydru dviračiu ir vis dar nori vaikų. Kaip gyvybinga ir nuostabu.

Todėl „Amžinai stilingos“ – ne tik filmas, tai gyvenimo būdas, judėjimas, prie kurio prisijungti gali kiekvienas. Taip pat ir „Gimtasis…“

Ne apmirti ir nuliūsti, bet į senatvę pažvelgti kaip į privalumą, kaip į džiaugsmo šaltinį, nes tik subrendus gali drąsiai eiti savo keliu, būti savimi nesidairant, ką daro kiti, ir nemėgdžiojant jų. Nesvarstant, ką kas pagalvos ar kaip įvertins. Tik paaugliai, dar nesuradę savo išraiškos, savo veido, maištauja prieš tėvus, be jokios kritikos seka bendraamžių elgesio standartais ir trumpalaikėmis madomis. Nes bijo išsiskirti, nes dar nežino, kas jie ir kokiais jiems būti.

Tad su gimtadieniu! Jį „Gimtasis…“ pasitinka išdidžiai – vertindamas savo praeitį ir indėlį į Rokiškio krašto viešą, o kartais bandomą paslėpti, gyvenimą. Pasitinka gyvybingai – džiaugdamasis kiekvienos naujos dienos galimybėmis dalyvauti, surasti, atskleisti tai, kas mums visiems svarbu ir aktualu. Taigi, nežiūrint visų CORONŲ, visų bandymų rajone nuslėpti viruso šaltinius ir išplitimo žemėlapį, mes švenčiame gyvenimą…

Prie Dirdų
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Daina
Daina
2020 7 rugsėjo 9:20

Jauciasi, kad jau tiek metu, laikas jau į pensija. Susenot, nebera ka skaityt.