Gimtasis Rokiškis Akcentai Spalvotos kreidelės

Spalvotos kreidelės

574
1
Prie Dirdų

Šių metų mano atradimas buvo nuostabūs italų katalikų kunigo, vienuolio ir rašytojo Bruno Ferrero trumpi pasakojimai sielai. Vienoje knygoje sukauptos 365 istorijos – kasdien po vieną išminties piliulę, skirtingai nuo kitų vaistų, neturinčią jokio kenksmingo šalutinio poveikio. Viena iš jų „Spalvotos kreidelės“ pasakoja nedidelio miestelio istoriją. Miestelyje atsirado žmogus, kuris, atrodo, nieko ypatingo nedarė, tik spalvotomis kreidelėmis pačioje judriausioje vietoje piešė ant šaligatvio. Suklupęs ant kelių piešė pražydusias gėles, angelus, laimingus vaikus, saulėtus kraštus, svajones. Miestelėnai kartkartėm sustodavo šnektelėti su juo. Pasakodavo jam apie savo rūpesčius, viltis, vaikus. Žmogus daug klausėsi ir mažai kalbėjo. Kai atėjo laikas jam išvykti, miestelėnai paprašė palikti jiems ką nors prisiminimui.  Žmogus skėstelėjo tuščiomis rankomis: ką gi jis galėtų padovanoti? Ir iš kelionmaišio ištraukęs spalvotas kreideles atidavė jas žmonėms. Kiekvienam po spalvotos kreidos gabalėlį. Ką darė žmonės su spalvotomis kreidelėmis? Dauguma jas įkišo į stalčių ir pamiršo.

Šią istoriją prisiminiau bevažinėdama po Rokiškio rajoną – apsidžiaugiau čia radusi ne vieną žmogų, kuris savo spalvotos kreidelės nenukišo kur giliai į stalčių. Ir iš to atsirado nuostabūs dalykai: turtinga spalvingų jurginų kolekcija ir gėlėmis tapytos langinės, vertingų augalų dendrologinis rinkinys, etiška bitininkystė, lėlių muziejus, senoviška vilnų karšykla, žaismingų įvairiaformių rankinių kambarys, smagios šakočių ir baravykų edukacinės programos, senąsias tradicijas tęsiantys miestelių atlaidai, kviečiantys susitikti, bendrauti ir dalintis. Na, aš nekalbu apie verslą, visko neišvardinsi, bet svarbiausia, kad tai privačios iniciatyvos, nieko iš niekur nesitikint, nedejuojant, kad kažkas kažko neduoda, o tiesiog dalinantis savo realizuotomis svajonėmis su kitais.

Bet yra ir kita pusė.  Spalvotos kreidelės  mūsų išsirinktos valdžios ar valdininkų rankose. Arba stalčiuose. Ir tai jau nebe privačios iniciatyvos kurti kažką gražaus, kad pasaulis, kuriame gyvename, taptų spalvotas. Tai jau yra įsipareigojimas, nes iš ten sklindančios iniciatyvos padengiamos mūsų visų uždirbamais pinigais. Arba Europos Sąjungos (ES) paramos lėšomis… Ir tik nereikia įsivaizduoti, kad ES paramą galima švaistyti kaip nori – ji skirta sustiprinti Lietuvą ekonomiškai, kad greičiau pasivytume ES senbuves. Ir kokią ateitį, ją naudodami, kuriame?

Jūžintų apylinkėse vietiniai nuvežė mane į vieną tokią vietą, įrengtą už ES paramos lėšas. Sunku pasakyti, kas tai – parkas, poilsiavietė? Bet įrengta rimtai: mediniai pėsčiųjų takai, pavėsinės, medinės grybų skulptūros, net iškastas tvenkinys su dviem tiltais šokinėti į vandenį, net persirengimo kabinos yra, nors tas tvenkinys tinka nebent šunims maudyti. Bet surasti tą vietą nežinančiam – iššūkis: nei nuorodų, nei normalių kelių. Kažkur miške. Kaip skelbiama Rokiškio savivaldybės tinklalapyje prie Jūžintų seniūnijos informacijos –  tai Dauliūnų poilsiavietė, įrengta miške pagal ES projektą „Rekreacinės infrastruktūros įrengimas  L. Gliožerienės miške Dauliūnų kaime“. Ir rašoma: „Įgyvendinant projektą numatyta sukurti visuomenei nemokamai prieinamą parką, kuriame lankytojams būtų sudarytos galimybės susipažinti su gamtos vertybėmis joms nepakenkiant.“ Nurodoma ir kaip surasti: „Pravažiavus Jūžintus pasukite Kamajų link. Pravažiavus Neliūbiškį (dviaukštis namas), už vieškelio  posūkio, sukite į kairę. Kai privažiuosite žvyro karjerą, sukite į dešinę (į mišką). Ir jūs – jau vietoje. Grožėkitės, ilsėkitės  ir atraskite miško grožį.“  Ar miško grožiui surasti reikalinga ES parama? Vietiniai sako, kad niekas čia nesilanko, poilsiavietė stovi tuščia ir po truputį nyksta. Logiška, kas gi čia jos ieškos? Turistai? O gal vietiniai, kurie ir taip gyvena gamtos apsuptyje? Tokie projektai nesukuria nei naujų darbo vietų, nei skatina verslą, nei didina turistų srautus. O tokių už ES paramos lėšas įkurtų poilsiaviečių ar parkų čia, sako, yra ne vienas.

Tai tik vienas pavyzdys to, kaip neišmintingai naudojama ES parama. 2020-aisiais baigsis dabartinis ES finansavimo laikotarpis, mūsų šalies tokie pinigų srautai, kokie iki šiol, po šio termino nebepasieks. Lietuvai buvo atseikėtos milžiniškos sumos: neskaičiuojant paramos žemės ūkiui, 2007–2013 m. skirta 6,775 mlrd., 2014–2020 m. – 6,709 mlrd. eurų. Visa bėda, kad didelė dalis šių pinigų iššvaistyta net nesusimąsčius apie ateitį. O jai pagrindą užtikrinti gali tik švietimas, investicijos į žmogų, į smulkųjį verslą, nes ekonomistai seniai sutaria, kad būtent smulkusis verslas yra sveiko ūkio pagrindas.
Nuo to, kaip kiekvienas iš mūsų panaudos savo spalvotas kreideles, priklausys ir mūsų visų ateitis.

 

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Roko triušis Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
rokiskis@gmail.com

Džiaugtis reikia, kad žmonės sugebėjo pasinaudoti Europos buržujų pinigais, nubyrėjo ir meistrams, ir statybininkams, savininkams. Gal kažkas sočiau pavalgė, pagėrė, vaikui batus naujus nupirko, automobilį naujesnį nusipirko, mažiau terš gimtinės orą. Gal kažkas po 100 metų ras miške trobelių liekanas ir ilgai galvos, ką ten mes veikėm. Blogiau, kai už pensininkų pinigus pristato nesąmonių ir giriasi visais kanalais, kaip rūpinasi liaudimi.