Gimtasis Rokiškis Akcentai Socialinių tinklų žabangos

Socialinių tinklų žabangos

964
0

Benas BARANOVSKIS

Vieną dieną susirašinėjau su draugais. Vienas labai supykęs rašo: koks čia tonas? O tono jokio nėra, gal žmogui negerai su psichika, girdi ne savo balsus galvoje. Pradėjau svarstyti, kodėl eilinį sykį buvau nesuprastas. Todėl nutariau parašyti šį tekstą apie socialinių tinklų žabangas.

Susiaurinkime socialinių tinklų sąvoką – kalbama apie internete egzistuojančius socialinius tinklus. Mes juose dažniausiai bendraujame su kitais, praleidžiame itin daug laiko komentuodami, susirašinėdami ir dalindamiesi turiniu. Kaip teigia prancūzų socialinis kritikas ir teoretikas Jean‘as Boudrilliard‘as, ši alternatyvi realybė tampa tikrovės dalimi, atsiranda hiperrealybė. Tad socialiniai tinklai mus įsukę į hiperrealų audeklą. Pasimetę tarp realybių pamirštame apsvarstyti santykio su alternatyvia realybe etiką.

„Facebook“, „Instagram“, „Snapchat“, „WhatsApp“, „Signal“, „Messenger“ ir kt. – bent vienu naudojatės. Visi sutiksime, kad tokie socialiniai tinklai kuria naudą mūsų gyvenimuose. Visų pirma – komunikacija tampa greitesnė. Nebereikia siųsti pasiuntinio su žirgais vienai žinutei pranešti. Todėl tai ir pigesnis komunikacijos variantas. Ne veltui biurų darbuotojai turi sentenciją – galėjo būti el. laiškas vietoje dviejų valandų nuobodaus susirinkimo. Su vienu el. laišku, žinute ar post‘ u galima pasiekti daugybę žmonių. Kitas itin naudingas elementas – tapatybės pripažinimas. Vakarų socialinių mokslų atstovai tapatybę vadina identitetu. Kiekvienas mūsų turime individualų identitetą, kuris formavosi, formuojasi ir yra formuojamas. Būdami socialiniuose tinkluose mes dažnai sulaukiame pripažinimo. Tas pripažinimas gali būti išreiškiamas patiktukais ir širdelėmis. Mokslininkai sutinka, kad mums visiems reikalingi „significant others“ – tai asmenys, kurie yra patys artimiausi ir pripažįsta mūsų identitetą, mūsų mylimieji. Kai pripažįstamas mūsų identitetas, mes jaučiamės saugiai, dirbame, bendraujame ir juokiamės kartu. Jei jis nepripažįstamas, priklausomai nuo išsivysčiusių psichologinių gynybos mechanizmų, mes jaučiamės nesaugiai, norime atsitraukti arba pulti atgal.

Kas per daug, tas nesveika – pastovus identiteto pripažinimas yra neigiamas dėl kelių priežasčių. Mes to pripažinimo patys siekiame, dažnai atstumiame kitokias nuomones ir požiūrius. Tai galime pastebėti komentarų sekcijose, visiškai nesvarbu, ar jos anoniminės. Kitokį požiūrį turintis bus užsipuolamas, jam net pasiūloma žudytis ar būti žudomam. Tai tik žodžiai, bet jie stipriai paveikia psichiką. Iš to matome – žmonės nemoka etiškai atsakyti į kitokią nuomonę internete. Socialiniai tinklai tampa mūsų namais, kuriuose jaučiamės saugūs iki to momento, kai kas nors į juos įeina. Tada tampame stipriai sudirginti ir negalime apie nieką kitą galvoti.

Socialiniai tinklai spendžia mums dar didesnius spąstus. Pradedant nuo įvairiausių konspiracinių teorijų, baigiant interpretacinėmis klaidomis. Dėl naudingų priežasčių socialiniai tinklai tampa vieta įvairiausiam turiniui. Su konspiracijų teorijomis susiduriame jau beveik kasdien. Asmuo, įtikėjęs viena ar kita teorija, puola kitaip mąstančius. Konspiracijų teorijos tampa jo identiteto dalimi, jo žinios pripažįstamos socialiniuose tinkluose. Tačiau atsisėdęs prie Kūčių stalo jis gali pasijausti vienišas, nes tikroje realybėje viskas kitaip. Dukra jau triskart pasiskiepijusi ir dar nemirė, sūnus dirba nevyriausybinėje organizacijoje ir negauna pinigų iš Sorošo. Socialiniuose tinkluose mūsų identitetas dažnai neatitinka realaus. Štai vienas antropologas, tyrinėdamas žaidime „Second life“, pastebėjo, jog asmenys alternatyvioje realybėje kuriasi alternatyvų identitetą. Vyrai tampa moterimis, moterys – vyrais. Asmenys keičia profesijas, gyvenimo būdą, šeiminį statusą.

Ilgiau komunikuojant žinutėmis pastebimos interpretacinės klaidos. Dažnai būna, parašau žinutę ir sulaukiu keisto atsakymo: „Koks tonas!“ – o jokio garso kaip ir nėra, tik tekstas. Bendraujant žinutėmis išnyksta ekstralingvistiniai elementai – nėra balso tono, nėra kūno kalbos, nėra žmogaus emocijos, nėra nei akių, nei veido. Visa tai paliekama žmonių vaizduotei. Net geltonieji emociukai ar judantys paveikslėliai (GIF) nepadeda išspręsti problemos. Reikia tikslinti, ką turėjai omenyje, kad tavo tonas nėra blogas, o reikšmė niekur nepaslėpta. Kartais, kai ne taip interpretuojama, įsiplieskia nereikalingi konfliktai. Tų konfliktų galima būtų išvengti, jei asmuo fiziškai susitiktų vienas su kitu. Šnekamoji kalba lengvesnė, joje daugiau ženklų nei žodžiai ar balsas. Mūsų stovėsena pilna ženklų, kuriuos kiti nesąmoningai įsisavina.

Todėl iš socialinių tinklų žabangų gali išvaduoti tikrovė. Atskirdami alternatyvą ir tikrovę galime lengviau gyventi, susitelkti į savo aplinką ir darbus. Pandemija trukdo gyviems susitikimams, tačiau reikia rasti tam laiko. Internetiniai socialiniai tinklai niekada pilnai nepakeis realaus bendravimo.

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments