Gimtasis Rokiškis Akcentai Smėlio ir kitokios audros

Smėlio ir kitokios audros

734
0

„Audra stiklinėje“ įprastai vadinama situacija, kai neesminis įvykėlis sukelia aptarimus, susijaudinimą, rezonansą visuomenėje, kurie aiškiai neatitinka to įvykėlio sukeltų pasekmių. Kitaip sakant, ne įvykis, o šnipštas, nes kažkas įmetė plytą į nejudantį vandenį ir sukėlė bangas. Po naujojo prezidento inauguracijos kilo audra stiklinėje – buvo aptarinėjama prezidentienės suknelė – „gula“ ant kūno ar „negula“. Pasisakė ir vertino, kas netingėjo – nuo mados guru iki komentarus straipsniams rašančių piliečių. Nuvilnijo, nubangavo. Ir užmiršo baltą suknelę. Galbūt iki kito prezidentienės pasirodymo? Panašu, kad tarptautiniams santykiams balta suknelė įtakos nepadarė.

Kiek kitokios audros šėlo balandžio mėnesio pabaigoje. Tuomet mūsų kraštietė, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos specialistė Alva Nagelytė tvirtino: vyraujant gana stipriam, gūsingam vėjui, kai kur Lietuvoje gali kilti smėlio audros, mat,  prasidėjus žemės ūkio darbams, vėjas sausas dirvožemio dulkes lengvai pakelia į orą. Anot jos, vertėtų pasisaugoti, nebūti tokiose teritorijose, kad nepripustytų į akis, neprisikvėpuoti tų dulkių. Iš tiesų ne vieną kartą sukome nosį nuo žvyrkeliu pravažiuojančio automobilio ar laukais lekiančio galingo traktoriaus sukeltų dulkių sūkurių. Ech, o prieš keliolika metų dar manėme, kad smėlio audros kyla tik dykumose!

Tarsi to būtų maža, balandį Hidrometeorologijos tarnyba pagarsino, kad Lietuvą pasiekė Ukrainoje ir Baltarusijoje degančių miškų dūmai. Na, ukrainiečiai – antrieji mūsų broliukai (po latvių), nesvarbu, kad tolimi, tai galime ir pakęsti jų teršalus, juk juos nelaimė ištiko. Kiek kitaip su baltarusiais, kuriuos valdo kieta ranka. Jų vadas lyg ir patinka… Valdingumu prilygsta mus valdžiusiajai. Ten buvusieji sako: „Jų miestai gražiai sutvarkyti. Moka nustebinti.“ Jiems ir „Eurovizijoje“ geriau sekasi nei mums. „Moka surengti šou“, – porina žinovai. Tik nelemtoji Astravo atominė elektrinė ne vietoje iškilo. Labai arti Vilniaus. Lietuviai nori, kad kaimynai ją nors šiek tiek pastumtų į savo šalies gilumą. Bet ar patys stumtų, jei tokia stovėtų Lietuvoje? Matyt, svarbiausia yra prieštarauti, „kelti bangas“ ir reikalauti to, kas jau nebeįmanoma. Sakoma, vienintelė išeitis – nepirkti joje pagamintos elektros. Ieškoma bendrininkų. „Braliukai“ latviai diplomatiškai leidžia susiprasti, kad šoks pagal savo muziką, o ne lietuvių dūdelę.

Birželio mėnesį buvo dienų, kada kaip šuneliai iškišę liežuvius lekavome nuo karščio. Pasirodo, tuo metu Ispanijoje buvo 18, o pas mus – 30 ir daugiau laipsnių šilumos. Muziejaus direktorė be reikalo vyko į Ispaniją, nes Ispanija atslinko pas mus (visada buvome įsitikinę, kad toje šalyje karšta kaip Afrikoje)! Vieni tuo džiaugiasi, kiti įsibaiminę.

„Šventa Ona – duonos ponia“, – pranešinėjo miestų ir miestelių švenčių skelbimai. Vainikuotos Onos (jeigu jų mažai, suieškotos ir tos, kurių antrasis vardas Ona). Nesvarbu, kad jos nedėvi prezidentienių suknelių. „Pabaigtuvės!“ – skelbė kalendoriaus lapelis. Tiesa, kieno pabaigtuvės švęstos? Javapjūtė tik ką prasidėjo!

Ant žemės nuleidžia mokslininkai. Jie teigia, kad po keleto dešimčių metų gali nebelikti javų, taigi ir pabaigtuvių vainikų nebereikėsią pinti. Iš kur tokios apokaliptinės nuotaikos? Pasirodo, protingos galvos paskaičiavo, kad kai kurie ūkiai per tris dešimtmečius prarado 50–60 proc. dirvožemio humuso. Dėl to dirvožemis tampa ne juodas, o pilkas. „Tai yra milžiniški nuostoliai – beveik dirvožemio sunaikinimas!“ – rėkia žiniasklaida. Nuo praėjusio amžiaus pabaigos trąšų sunaudojimas Lietuvoje išaugo vidutiniškai 30 proc., bet derlius nuo to esą nedidėja. Priežastis – prastėjantis dirvožemis ir jo dykumėjimas (naujas žodis!)… Tas dirvožemis kadaise buvo smėlis, tik jame per milijonus metų iš sunykusių augalų ir gyvūnų liekanų susiformavo humusas. Nuolat alinant, ateityje jis vėl gali virsti smėliu! Štai iš kur dulkės laukuose, jei ir toliau leisime dirvožemiui degraduoti tokiais tempais, žemdirbystės vaisias galėsime džiaugtis tik artimiausius 60 metų.

Teisybę sako liaudies išmintis, kurios nėra patarlių knygose: be š… nebus grūdo. Kada paskutinį kartą laukuose matėte mėšlo kratytuvą? Seniai, nes ūkiuose pranyko karvutės ir kiaulės – pagrindinės stebuklingo humuso „gamintojos“.

Bet kol kas gyvuoja pabaigtuvės, yra iš ko pinti ne tik Oninių, bet ir Žolinės vainikus.  Kuris įvykis ar reiškinys yra tik „audra stiklinėje“, o kuris gali turėti rimtų pasekmių, atsijojo ir dar atsijos laikas. O kartais, kad pats suvoktum, tereikia stabtelėti, įsiklausyti į rugpjūčio žiogų (jeigu jų dar nesusmulkino žoliapjovės) čirškimą ir įsivaizduoti ant vienų svarstyklių padėtą prezidentienės suknelę, ant kitų – žiogą. Kuris amžinesnis?

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie