Gimtasis Rokiškis Akcentai Skirtingi kilometrai: kaip našta, kaip makaronai ir kaip gyvenimas…

Skirtingi kilometrai: kaip našta, kaip makaronai ir kaip gyvenimas…

433
0

„Iki šeštos ryto apsispręsk, kur nori važiuoti – Paryžius, Nyderlandai, Gdanskas ar Hitlerio rezidencija Alpėse?“ Pasirinkimo spektras – lyg homoseksualų vaivorykštė. Pokalbis vyksta prie sienos tarp Vokietijos ir Šveicarijos, Konstance, mieste šalia Keturių Kantonų ežero iš Maironio eilėraščio. Paryžiun kaip ir nebuvo planuota, bet jis vos ne ranką ištiesus – už 400 km.

Dar iš mokyklos lyg tolimiausiuose toliuose, beveik kaip kosmose girdėtą ežerą akimis rijau trumpai. Tik pravažiuojant. Bet vis tiek tai tas išsipildymo jausmas, kad pasaulis – tavo ir gali rinktis, kokiam mieste, kokio eilėraščio eilutėje šiandien ištirpti. Panašiai kaip cukraus gabalėliui kavos puodelyje. Kuo ne idėja – pakeliauti garsiausių poetų eilėse minimomis vietomis? Gal ir Rokiškiui tiktų, jei čia būtų garsių poetų.

O tą pokalbį pradžioj prisimenu kaip gyvenimą, kai užuodi asfaltą, benzinas kvepia, girdi tekant kraują, kai, na, tiesiog akivaizdu, kad ne veltui širdį nešiojiesi. Ir tas laikas ne ten, „kur viskas įskaičiuota“, tegu būtų masažo kėdės, tarnai ir krištolas. Tokių kelionių yra pora per gyvenimą buvę, bet po jų nieko neliko, tik baseino chlorkalkių sugraužtas maudymukas. Jokio užrašo dienorašty, net menko tvinksnio kraujagyslėj, kai dabar iš atminties iškapsčiau per jėgą.

Sutinku laukti kamščiuose šalia „furų“ net Varšuvos centre. Kas stovėjo, supras – ten ne laiku patekus, užsigraužt galima. Per karštį lipti į kalną. (Nors dėl kalno ir karščio dar pagalvočiau, gal geriau papėdėj pavėsy lig vakaro.) Važiuot visą dieną ir naktį, kai net užuodi greitai tirpstančius kilometrus. Patekti į rūko duobes, kai visai nieko nesimato keičiantis aukščiui. Pamiršti akinius. Jie tik lėtojo skaitymo Prustui arba puikiajai „Nerimo knygai“, kurią galiu skaityt vis iš naujo ir kuri apgaubia kaip nuo jūros užuolaidą kedenantis brizas. Išplauna iš smegenų jau piktuosius kilometrus – per juodus metus visais kanalais pripumpuotų žinių, neapykantos vieni kitiems maišą – nuskriausti vaikai, testai, skiepai, covidas, šeimos, tradicijos, nausėda…

Begainiojant atostogų viltis, nebeįmanoma net sekundę klausytis, ką jis kalba. Meluoju, iškenčiau beveik dešimt minučių, prasukdama jo metinį pranešimą. Prezidentas ar nuolat įžeistas vaikas?  Toks mažiukas, nors fizine prasme aukštas ir didelis ambicijų kalnas, kuris užima laiką ir vietą. Naujame Keistuolių spektaklyje „Karantino kronikos“, kai jį ekrane rodo, salė juokiasi. Visiškas institucijos dugnas.    

Nebeįmanoma pakęsti vis dar vienur kitur pralendančio junginio „šeimų maršas“. Užsimerkiu pamačius tuos rėmelius „už tradicinę šeimą“, girdžiu, kaip įkalęs tradicijų gerbėjas Petras siunčia žmoną ir demonstruoja vidurinį pirštą. Žmona verkia, nes „geriau jis negrįžtų“. Žodis „tradicija“ esmingai pakeitė prasmę. Todėl negaliu šalia sesių Zajančauskaičių klasikinės muzikos festivalio anonso rašyt šito žodžio. Pernelyg kontrastuoja.   

Kelionėse noriu iš ryto girdėti, kaip skamba miestelio, kuriame nakvojam, bažnyčių varpai. Ženklas, kad ne veltui keliesi. O paskui vėl užliūliuos kelias ir užmirši, kad vietoje eurų parašei straipsnyje litai ir nebesipiktinsi turinčiais nuomonę, kad laisvė tai, kai galima kitą apspjauti ir atlikt gamtinius reikalus ten, kur tik norisi. Ir pačiam, ir augintiniui.   

Arba tais į darbo vietas dėl tinkamos politinės priklausomybės ar aplinkybių sutapimo įstatytais veikėjais, kurie vagia idėjas ar imituoja darbą, nes už tai jiems mes mokam. Kurie išdrožę šaukštą vertina save taip, lyg tai būtų Šepkos „Paukščių balius“. Nors realybėje konkrečiai taip sakant nesu girdėjusi (kam tiks, patys sau prisitaikys), tačiau atmosfera valdiškuose pinigų koridoriuose, diriguojant feisbuko nuomonėms, primityvėja. Kokybė, per šiuos metus katastrofiškai virtus kiekybe, dauginasi ir tampa norma. Kol mes sėdėjom karantine, minios specialistų, skyrių, institucijų, komisijų ir milžiniškos lėšos visam tam išlaikyti dar pasipildė. Nebepastebima lyg traškučiai prie teliko. Tada lenda tokie pagyrimai, kad turistinis  turas – gigantiškas darbas, eilinis spektaklis – šedevras, šieno kupeta – skulptūra. Įdomu grafai, kurie bažnyčią pastatė, kaip tokius dvidešimt pirmojo amžiaus rokiškėnų pasiekimus įvertintų? Tuos sukamus ir sukamus jiems mielus priedainius, aikčiojimus „kaip faina“, neužduodant sau klausimų, kas po to lieka? Po to, kai savam rate įsisavinami pinigai, kai sėkmingai suveikia tas „viskas įskaičiuota“ projektinis mechanizmas? Bandau įsivaizduot, kas Rokiškiui liko po kultūros sostinės metų. Prisimenu pradėtą žinomų krašto žmonių atminimo lentą. Taip pat lankstinukus, kuriuos dalijo Turizmo centras. Kur lankstinukai dabar lyg ir aišku, tik nežinia, ar kada baigsis jų laikas. Bet kas ir kada toliau pildys atminimų lentą? Tiek to, šita tema seniai užmiršta ir vargu ar kam įdomi.    

O  kol kas pacituosiu jauną architektą, kraštietį Aurimą Širvį, kuris „Gimtajam…“ ne taip seniai sakęs apie mūsų miestą, ir čia, manau, tinka: „Dažnu atveju matomas vienas bendras bruožas „tai jau kažkur mačiau“. Taip yra ir daugelyje projektų, ir kultūrinių renginių. Tai itin gaju, kadangi lengva koreliuoti ir vystyti tai, kas jau yra sukurta. Bet čia atsispindi ir kita medalio pusė. Pavyzdžiai, kurie yra kopijuojami, pas mus yra dar ir nupiginami. Dėl to negali lyginti platesniame kontekste. Nebent ne toliau nei per tvorą pažvelgus. Na, kad ir tik iki Biržų. Bendrai tai tampa tiesiog „visai neįdomu“. Taip, tai yra ta tiesa, kurią, manau, visi ignoruoja ir kratosi.“

Tie, kurie kratosi, tam nepritartų. Bandys apkabinti vėlgi kilometrais makaronų, pasislėps po duomenų apsauga ir dar stipriau susikabins rankomis.

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments