Gimtasis Rokiškis Akcentai Skandinavus pasivijome, kaitinamės Lukiškių aikštėje, belieka nusišienauti prižėlusius kiemus

Skandinavus pasivijome, kaitinamės Lukiškių aikštėje, belieka nusišienauti prižėlusius kiemus

449
0

Iš visų uogų svarbiausios braškės. Artėjant jų sezonui, žinių laidos lyg orakulai pradeda burti, kada valgysime lietuviškas uogas ir kiek jos kainuos. Pirkėjai karštligiškai blaškosi po turgus ieškodami grynakraujų lietuviškų uogų, nors ilsėtis važiuotų į Graikiją, Italiją, Bulgariją. Bet braškių būtinai ieško lietuviškų – tų, kurios gyvasties syvus čiulpė iš gerai pažįstamos žemelės. Pirmiau į rinką išdidžiai žengia augintos šiltnamiuose su įmantriomis laistymo sistemomis, joms ant kulnų lipa sunokintos po dangomis, ir tik paskutinės pasirodo pačios laukiamiausios, prisirpusios be įmantrybių, natūraliai, po atviru dangumi. Vardan šventos vidinės ramybės nerekomenduojama kilogramo kainos eurais versti į kainą litais. Antraip ištiks staigi nuotaikų kaita, mat „sukalkuliuoti“ skaičiai dar kartą patvirtins seną kaip pasaulis melą, kad, pasikeitus valiutoms, kainos nekilo. Bet, kita vertus, „sėkmingai pasivijome“ skandinavus – prieš 15 ar 20 metų Helsinkio turgelyje birželio mėnesį vyravo tokios visų uogų kainos, kokių dabar prašoma už braškes čia, Lietuvoje. Tuomet išpūtę akis žiūrėjome į, mūsų galva, išprotėjusius suomius, kurie tokias sumas sumoka už puskilogramį uogų.

Taigi septynmyliais žingsniais – pirmyn į vasarą. Palangos verslininkai tradiciškai aimanuoja. Šįkart dėl rusų ir baltarusių stygiaus kurorte. Mat jų pilnesnės piniginės ir platesnė „dūšia“ nei lietuvių.

Pirmyn į vasarą. Karantinas baigėsi, bet įsipareigojimai liko. Verčiasi per galvą tie, kurie „turi projektų“, per kuriuos reikia suorganizuoti renginių.

Verčiasi per galvą ir norintieji pakeliauti bei kelionių kryptis reklamuojantieji. Šįkart ne už jūrų marių, šįkart čia, Lietuvoje. Užteks ir Konstantinavos kaimo. Konstantinaviečiai sielojasi – griūvantys buvusios profesinės mokyklos pastatai yra realybė, tačiau plačiai nuskambėjusios „Orijaus kelionės“ (tai kelionių žurnalisto Orijaus Gasanovo rengiama laida) nepapasakojo apie šviesius dalykus, dėl to laidoje šis kaimas atrodo nykių nykiausias.

Pirmyn į vasarą sostinėje. Vilniaus meras atostogauja, bet prieš paatostogaudamas (matyt, kad nesukeltų miestiečiams pavydo) lyg maną iš dangaus nuleido pliažą su smėliuku ir gultais. Tiesiai priešais buvusius sovietinio saugumo rūmus, Lukiškių aikštėje. Laisvė ir integracija! Laisvė plikais pilvais voliotis priešais pastatą, iš kurio slapčiomis sunkvežimiuose buvo išgabenami kūnai tų, kurie neištvėrė kankinimų, kuriais atsikratyta specialioje kameroje paleidžiant į galvą kontrolinį šūvį. Taip jiems „atsilyginta“ už siekį turėti SAVO valstybę, o ne „integruotą“ į Sovietų Sąjungą.  Rokiškėnai savo pilvus kaitina ten, kur pridera – prie ežero.

Obeliai. Senosios kapinės, birželio 23 d. Monumentas 1941 m. Birželio sukilėliams ir sovietinėms aukoms atminti. Prie jo renkasi tie patys veidai, kurie matomi Sausio 13-ajai ir kitoms valstybinėms šventėms ar žymioms datoms skirtuose minėjimuose. Tie patys veidai, tas pats visur suspėjantis ir visokius orus ištveriantis „Vėtrungės“ choras. Jaunų atlikėjų nėra. Ar tik ne todėl, kad netransliuojama per feisbuką? Giedodamas „Tautišką giesmę“ juk nesigirsi draugams, koks „kietas“ esi. Tai ne nuotoliniu būdu vykstantys dainų konkursai, kuriuose galima pasigirti ne tik balsu, bet ir tobula išvaizda: žiūrėkit, kokios tankios ir ilgos mano priklijuotos blakstienos (vos mirksiu), nuglaistyti plaukučiai, super suknelė ir bateliai, ant kurių baisu net  vienai dulkei nutūpti. Minėjime gali tekti stovėti ir alinančioje kaitroje, ir merkiant lietui, kada skėtį užlaužia sūkuriuojantis vėjas, o apavas mirksta purve. Nebūkim naivūs – pats jaunimas nesiprašys ir nesiverš į panašius minėjimus ir paminėjimus. Jam reikia pastūmėjimo. Kieno? Organizatorių? Kitų neabejingų žmonių? Manau, kiekviena situacija yra kitokia.

Žmonės, bėgdami pirmyn su vasara, nors kartą per metus nusišienaukite miestuose, miesteliuose ir kaimuose negyvenamų sodybų kiemus, nepaverskite jų erkių ir šliužų veisyklomis bei kaimynų siaubu. Vienas tokių kiemų sudžiūvusiomis pernykštėmis žolėmis „tebešviečia“ priešais Rokiškio PASPC, o visus išvardinti ir suskaičiuoti būtų itin keblu. Nusišienaukite, kad „Pirmosios pradalgės“ konkurso-varžytuvių nekiltų noras kitąmet organizuoti jūsų kieme.

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie