blank

Neseniai skridau iš Italijos. Mano bendrakeleivis lėktuve buvo vilnietis verslininkas. Kadangi skrydis vėlavo, nuoboduliui nuvyti įsišnekėjome. Apie daug ką. Žinoma, apie karą ir galimas jo baigtis. Apie kriptovaliutas. Ir dėl visko, kaip davė suprasti mano pašnekovas, jis turįs itin patikimų ir tik išrinktiesiems prieinamų informacijos šaltinių. Kriptovaliutoms pranašavo šviesią ateitį ir teigė, jog jau šį rudenį jos pakeis visą finansinę rinką, išstums mums įprastinius pinigus ir atsiskaitymus. Tad primygtinai rekomendavo kuo greičiau „atlikti namų darbus“ ir pereiti prie „ateities investavimo krypties“ kriptovaliutų rinkoje. O šią savaitę „Delfyje“ skaitau, kad „sukrėsta kriptovaliutų rinka neberanda krypties – žmonės prarado santaupų milijardus, net turtuoliai save vadina vargšais“.

Gyvenimas savaip pakoreguoja visas prognozes, visažinystes, visus nostradamus ir vangas, pretenduojančius užimti Dievo vietą pasaulyje. Ir lengvo praturtėjimo scenarijai faktiškai visuomet turi liūdną pabaigą. Tačiau norisi iš anksto žinoti, apsidrausti, nestabilume rasti saugumo garantijų. Bet koks saugumas gali būti kare? Kokias garantijas gali suteikti gyvenimas? Kad gyvensime ilgai, bet be ligų ir senatvės? Kad besikeičiančioj laisvoj rinkoj, reaguojančioje į įvairius įvykius pasaulyje, pavyks užsitikrinti finansinį stabilumą ir santaupas? Būsimieji senjorai net dėl pensijų negali būti garantuoti, o štai, kad ilgas gyvenimas atneš senatvę su silpnėjančia sveikata, fiziniu, o gal net proto nepajėgumu – šitą galima prognozuoti.

Ir kas tada? Nes vis dar atrodo, kad senatvė žmogų užklumpa netikėtai, nepasiruošusį. Gerai, jei senoliai turi vaikų – nors ne visuomet, bet vienaip ar kitaip jie pasirūpina senjorais tėvais. Kartais su didele meile, dėmesiu ir kantrybe. Vis dėlto tai didžiulis, kartais nepakeliamas krūvis.

O kokios kitos išeitys? Tarsi jų ir yra, bet nė viena iki galo neužtikrina nuolatinės ir kokybiškos priežiūros. 4 mėnesių nemokama slauga ligoninėje, o kur dėtis kitus 8 mėnesius neturintiems pinigų? Darbo dienomis į namus ateinantys socialiniai darbuotojai, o kas senoliu pasirūpins švenčių ir savaitgalio dienomis? O naktimis? Juk visokių atvejų yra. Mokama priežiūra senelių namuose. Bet visos formos reikalauja daug papildomų investicijų, nes pensijų tokiai globai jokiu būdu nepakanka – kartais jos tesudaro ketvirtadalį reikalingos sumos.

Vis dėlto mane labiausia stebina išgirstos istorijos apie tai, kad senolis turi sukaupęs nemažai turto: nekilnojamojo, santaupų, bet viską nori palikti giminaičiams. O štai savo senatvinei priežiūrai to palikimo jokiu būdu nenori judinti ir tikisi, kad juo pasirūpins geri žmonės ar valstybė, nes kartais tie giminaičiai visiškai nenusiteikę vargo vargti, kaip ir palikimo atsisakyti. Ir žinot, tikrai atsiranda gerų žmonių, kurie pasirūpina. Pasakojo man draugė, kaip Vilniuje, Vingio gatvėje, užtiko besiblaškančią senutę – pusnuogę, su šlepetėm darganotą rudens vakarą. Kaip tikra samarietė nepraėjo pro šalį. Sustojo, pasidomėjo. Pasirodo, senutė gyvena viena, bet turi neblogą butą Vingio gatvėje, tik labai apleistą, nes nebepajėgia net savęs prižiūrėti, ką jau kalbėti apie kitką. Šilto maisto seniai nevalgiusi – pati nepasigamina, o pagalbos nesulaukia iš niekur. Ir ėmė mano draugė nešioti senutei šiltą maistą, aptvarkė butą, bet pagalbos reikėjo vis daugiau, todėl pradėjo domėtis galimomis išeitimis. Perdavė informaciją savivaldybės socialiniam skyriui ir štai paaiškėjo, kad senutė turi sūnėną Vilniuje, kuriam užrašė visą savo turtą. Tik jis net neketina gaišti laiko pasenusios tetos priežiūrai. Nežinau, kaip ta istorija baigėsi, nes draugė, supratusi, kad gali tekti svetimą kryžių nešti ilgai, perdavusi žinią apie beglobę senutę socialiniams darbuotojams, pasitraukė.

Manau, kad tokių istorijų visi žinom daug. Ir išvada viena – geriau su visu turtu „prisiduoti“ profesionaliai globai, o ne viltis kieno nors ar abejingų artimųjų malonės. Bet sistemos nėra, kaip tą padaryti. Todėl su pavydu žiūrime į visokeriopai priežiūrai pritaikytus senjorų namus kur nors Šveicarijoje ar į senolių priežiūrą Vokietijoje. Taip, visa tai daug kainuoja, tačiau ne visi pas mus be globos likę ir skurstantys senukai iš tiesų yra vargšai.

Todėl ir „Gimtajam…“ paskelbta žinia apie ketinamus Rokiškyje kurti modernius senelių namus sulaukė didžiulio peržiūrų skaičiaus ir susidomėjimo. Ir būgštavimų dėl finansų. Rokiškio savivaldybė žada dengti nemažą dalį išlaidų, tačiau, senstant visuomenei, tai gali tapti nepakeliama našta. Mums, mokesčių mokėtojams. Tai kodėl nenaudoti senukų palikimo ir iš jo dengti išlaidas? Jeigu paveldėtojai nepageidauja savo noru finansuoti senuko priežiūros, būtų galima skaičiuoti tarsi priverstinius alimentus iš paveldimo turto. Bet sistemos nėra. Deja…

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments

Rekomenduojami video: