Nida Šulcienė. Redakcijos archyvo nuotr.
Nida Šulcienė. Redakcijos archyvo nuotr.

 

Kada žmogus pasijunta reikalingas? Tikriausiai tuomet, kai ko nors iš jo reikia. Kartą per ketverius metus dauguma Lietuvos gyventojų galime pasijusti reikšmingais. Kandidatai į Seimą atvyksta į įstaigas, kaimus. Retai kuri šventė praeina be jų. Nors čia dar viena įdomi detalė. Pasirodo, kai kurie šventės organizatoriai, užuodę aukso gyslą, už galimybę užlipti ant scenos kandidatams siūlo susimokėti – kitaip sakant, būti rėmėjais. O pastarieji, nors ir muistydamiesi, jeigu nori būti matomi, susimoka. Galima sakyti, geri vadybininkai tie organizatoriai, o politikams – tik priminti, kad valdžia ir minkšta kėdė turi savo kainą. Juolab kad tokią garbę ir laimę būti reikalingiems ir matomiems paprasti žmonės turi labai ribotą laiką. Ir ne tik prieš rinkimus.

Keista šiais metais rugsėjo 1-oji buvo ir vienoje ugdymo įstaigoje. Kai su šypsenomis veiduose ir gėlių puokštėmis į darželius ir klases skubėjo mūsų vaikai, ne vieną dešimtį metų vaikams atidavusi pedagogė tą dieną atsisveikino su savo darbo vieta. Dėkojo vaikai, tėveliai, o valdžia pamiršo. Atsimindavo, kai buvo reikalinga, o dabar juk išeina…

Dar skaudžiau būna, kada žmogus išeina anapilin ir nerandame laiko jam atiduoti paskutinę pagarbą. Šią savaitę sulaukiau mūsų laikraščio skaitytojos skambučio. Pašnekovė sakė, kad labai skaudu, jog mirus šio krašto šviesuolei dalyvauti jos laidotuvėse nerado laiko mokyklos vadovas. Velionė daug metų dirbo mokykloje, mokiniams atidavė savo gražiausius gyvenimo metus. Nebuvo rasta lėšų ar nepagalvota ir apie nekrologą. Gal kai kam tai atrodys bereikalinga rašliava, tačiau mirusioji nusipelnė, kad dar kartą būtų prisiminti jos geri darbai.

Nemanau, kad abu šiuos atvejus būtų galima pateisinti laiko stoka. Labai dažnai pasirinkimas vyksta daug paprasčiau – žiūrima, ar tai dar reikalingas žmogus, kokia iš to nauda. Dažnai, labai dažnai „pamirštame“ ačiū pasakyti, buvusį bendradarbį aplankyti, o paskui pamatome, kad nesuspėjome jau negrįžtamai…

Ta kreivų veidrodžių karalystė kartais suspindi labai keistom spalvom. Štai neseniai nuvilnijęs skandalas apie politikų lėlių teatrą kai kam pasirodė tiesiog puiki reklama (nors ir ne teigiama) prieš rinkimus. O aš manau, kad ne puiki, o kvaila. Ir tikrai ne reklama. Nė vienas nors kiek mąstantis žmogus čia jokios reklamos neįžiūrės – tyčiotis iš tikėjimo, kitos rasės, kitokių pažiūrų yra žema ir nekultūringa. Kam tada reikėjo kandidato reklaminiame buklete kunigui agituoti rinkėjus balsuoti už tokios partijos narį, kurio kolegos sąskrydyje tyčiojosi iš tikėjimo, o ir pats kandidatas tuokart gavo paveikslą, kuriame šventuoju pavaizduotas? Jau net nebeaišku, kuris kvailesnis – ar tas, kuris kitą kvailina, ar tas, kuris ragina balsuoti už kvailintoją. O dar sako Bažnyčia nesikiša į politiką… Labai skaudu ir gaila, kad dar sunkiai gebame atsirinkti pelus nuo grūdų, o nesąmones vadiname inovatyviomis idėjomis.

O tos „inovacijos“ anksčiau ar vėliau paliečia kiekvieną. Pati naujausioji – alkoholio pardavimas su asmens dokumentu. Idėja lyg ir gera – maksimaliai sumažinti alkoholio pardavimą nepilnamečiams, bet jos įgyvendinimas verčia suabejoti sveiku protu. Tai priimta ne įstatymu, o didžiųjų prekybos centrų pasirašyto memorandumo pasekmė. Štai ir galvok, žmogau, kaip nori, kas mus valdo. Tokią idėją vienas žmogelis priims su šypsena – dabar nepilnamečiu gali pasijausti ir septyniasdešimtmetis, bet yra ir tokių, kurie greičiausiai tai suprastų kaip pasityčiojimą.

Kadangi šiųmetis ruduo gausus obuolių derliaus, prisiminiau smagią tikrą istoriją, kurią papasakojo tėtis. Apie 1968-uosius, atėjus rudeniui ir sulaukus gausaus obuolių derliaus, keli kaimo sodybų gyventojai sumanė obuolius vežti parduoti į Rygą – ten buvo daug geresnės kainos. Kolūkio pirmininko paprašė sunkvežimio ir prikrovę pilną obuolių iš vakaro leidosi į kelionę. Pradėjus brėkšti rytui vienas iš keliauninkų pasiteiravo vairuotojo, ar dar Ryga toli, o tas, išdidžiai žvalgydamasis į šonus, tarė: „Sprendžiant pagal tolumoj besimatančius bažnyčios bokštus, jau turėtų būti Ryga.“ Privažiavę arčiau vyrai pamatė užrašą „Pandėlys“… Pasirodo, keliauninkai visą naktį suko ratus aplinkui ir iki kelionės tikslo nedaug tepasistūmė į priekį.

Šios istorijos moralas labai paprastas: jeigu blogai žinai kelią – važiuok, kol šviesu, jeigu nežinai, kaip teisingai pasielgti, sprendimą priimk rytui išaušus. Tada ir kelias bus ne toks klaidus, ir galva šviesesnė.

 

Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Komentuoti
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Rokiškietė
Rokiškietė
2016 11 rugsėjo 20:43

sėkmės Jums, taiklus pamąstymas.

Rekomenduojami video: