Ar surasime savo gyvenimo akiračiuose pavyzdžių, kada trapus gyvenimo siūlas – likimas – Tau skiria susitikimo ar išsiskyrimo patirties pojūtį…
Gydytojas Valerijus Ostapenko, išsaugojęs 1991 metų Sausio 13-osios neramios nakties susitikimo patirtį, ir šiandien tvirtina, kad su rokiškėnais jį susiejo likimas, o jie jam yra patys brangiausi…
1991 metų sausio 12-osios vakarą rokiškėnų autobusų ir lengvųjų automobilių didžiulėje kolonoje, važiuojančioje į Vilnių, kartu keliavo ir būsimasis laisvės gynėjas Alvydas Matulka. Kas žinojo, kad gyvenimas jam ruošia amžinybės kelią….
Tą vakarą jaunas gydytojas V. Ostapenko, baigęs darbą Vilniaus Santariškių klinikose, sugrįžo į butą šalia Gedimino prospekto, šalia parlamento. Aplinkui – neramios nuotaikos, šioje vietoje telkiasi iš visos Lietuvos atvykę laisvės gynėjai. Tą vakarą į jų gretas įsilies ir daugiau nei 700 rokiškėnų.
Rokiškėnai įsiliejo į didžiulį būrį bendraminčių. Saugo, budi, bendrauja, taip kartu laukdami suranda pažįstamų, draugų. Vėliau visi jie tvirtins, kad patyrė vienintelį gyvenime bendrystės pojūtį. A. Matulka kartu su pussesere vilnijančioje žmonių jūroje…
Naktis, pravažiuojančių tankų gaudesys, šūviai… Jautriai asmenybei Alvydui sunku, taip neapsakomai skauda širdį, norisi atsisėsti, trūksta oro, paėjęs jis sukniumba šalia giminaitės….
Naktis. Išgirdęs pabūklų trenksmą jaunas gydytojas išbėga į kiemą ir lekia parlamento link… Netoli savo namų pamato šalia sukniubusį žmogų. Jis gydytojas…
Likimas suveda visiškai nepažįstamus žmones, tapusius istorinio likimo apraiška. Keturios valandos nenutrūkstamos kovos už gyvybę gydytojo namuose artimųjų akivaizdoje. Gaivinamas A. Matulka tris kartus sugeba atsimerkti ir vėl grimzta amžinybės kelio link. Girdėti parlamentą saugančios sirenos garsai, tarp jų – rokiškėnų balsai – ryžtas ir neramios nakties pojūtis.
Rytas Alvydui neišaušo… Kelionė į namus karste, Laisvės gynėjo atminimas. Negrįžo jis vienintelis iš ten buvusių septynių šimtų rokiškėnų.
Kiekvienais metais sausio 13 dieną lankydami prof. habilituotą daktarą, onkologą V. Ostapenko rokiškėnų vardu dėkojame jam už pastangas – tokį gydytoją turime atminti ir gerbti… Užsukame į Santaros klinikas. Nors būname iš anksto sutarę susitikti, laukiame jo kelias valandas, savo akiratyje matydami į palatas atvežamas moteris su vilties išraiška ir begaliniu gyvenimo geismu. Taip kiekvienais metais aplankydami šią asmenybę, stebimės, kokie reikalingi Lietuvai yra gydytojai, tačiau ne visi suvokia kodėl…
Gydytojas visada pabrėžia – rokiškėnai jam tapo patys brangiausi. Nekyla abejonių, ar prasminga dėkoti už tos nakties žygdarbį.
Tik šiais metais gavau žinutę: „Sveiki, žinau, kad artėja metinės, tačiau esu Amerikoje. Rokiškėnai visada mano širdyje… Dėkoju Jums, Valerijus Ostapenko.“
