Gimtasis Rokiškis Akcentai Prie rusenančio gerovės laužo

Prie rusenančio gerovės laužo

199
0

Vakar prisiekė naujasis mūsų šalies prezidentas Gitanas Nausėda. Jo rinkimų pagrindinė mintis buvo – Lietuva – gerovės valstybė. Ar per ateinančius penkerius metus pavyks sukurti gerovės valstybę – didelis klausimas. Juk ta kuriamoji medžiaga esame mes visi, o gerovę įsivaizduojame labai skirtingai.

Šios savaitės audringi įvykiai kaimyniniame Kupiškyje parodė, kad kol kas korupcijai žmonės yra pakankamai atlaidūs. „Na, ko čia užsipuolėt žmogų? Jeigu truputį ir pavogė, nieko tokio. Kiti dar daugiau vagia, ir ką?“ – tokiais ir panašiais komentarais dalinosi ne vienas.

Rokiškyje prakalbus apie kultūros sostinei skirtas lėšas ir jų panaudojimą, taip pat kilo nemaža banga – pereita net į asmeniškumus, užgauliojimus. Baisiausia ir keisčiausia tai, kad parašytas žurnalistės mintis prisitaikiusiųjų sau atsirado ne vienas ir ne du… O juk buvo užrašyti ne vardai ar pavardės – skaičiai.

Kur ir iki ko nusiritome, ar šantažas – jeigu tu mane, tai ir aš tave – tik tokia likusi gelbėjimosi priemonė?

Pamenu kuriozinę situaciją, nutikusią prieš gerą dešimtį metų. Redaktoriaus skiltyje buvau parašiusi apie dvi moteriškes, kurios niekaip nepasidalino vieno vyro. Publikacijoje nebuvo ne tik jų vardų, pavardžių, bet ir vietovės paminėta. Pirmadienį redakcijoje sulaukėme net trijų savo skaitytojų, kurios kiekviena teigė, kad rašome būtent apie ją. Gerai, kad visos papuolė vienu metu ateiti, tai leidome pasirinkti pačioms, kuri vis tik yra mano aprašytos istorijos herojė. Finalas buvo dar netikėtesnis – visos trys išėjo supykusios, kad atsirado tiek daug „nuketėjusiųjų“, ir kodėl nebuvo konkreti pavardė paminėta – tada nereikėtų spėlioti. Keistas tas noras būti istorijos herojumi per prievartą.

Yra tokia daina „Mes – karaliai be karūnų“. Noras būti ar tapti tuo, kuo nesi, nesvetimas ir kitiems. Visai neseniai Rokiškyje lankėsi taip ir nekarūnuoto karaliaus Mindaugo II palikuonis. Svečias sunkiai galėjo paaiškinti savo vizito tikslą, pasakyti, kuo jis gali prisidėti prie Lietuvos gerovės, tačiau paklaustas, jeigu pasiūlytų kas, ar sutiktų būti Lietuvos karaliumi, teigė, kad tokio pasiūlymo neatsisakytų.

Po susitikimo kilo tik vienas klausimas – kokiu reikia būti žmogumi, kad nemokėdamas kalbos, nežinodamas tautos istorijos, neturėdamas nė lašo lietuviško kraujo, išdrįstum pasakyti, kad lietuvių tautą galima įsivaikinti, o save tapatinti su karaliumi? Jo palydovas sakė, kad šį svečią atvežė čia todėl, kad šiais metais Rokiškis – Lietuvos kultūros sostinė. Sakyčiau, kažkaip viskas makabriškai atrodo. O gal ir ne, nes karaliui rokiškėnai net šiaudinę karūną nupynė, tik nežinia kodėl prie Rokiškio krašto muziejaus pastatė. Ten tikrai joks karalius negyveno.

O grįžtant prie įsivaikinimo, tai lietuvius jau ne kartą bandė įsivaikinti kitos tautos, bet, ačiū Dievui, kažkaip išslysdavome iš tų „rūpestingų“ įvaikintojų rankų. Po tokių „karaliaus“ karališkų kalbų supranti, kad dar ir šiandien visokie pranašai, karaliai, princai šmirinėja aplinkui, ieško landų – protėvių praeities dvasia neduoda ramybės, vis šnabžda į sąmonę: „O gal pavyks, gal kas nors įsinorės karalystės?..“

Praeitimi galima didžiuotis, ją prisiminti, bet gyventi reikia šiandiena. Nuo šio karalaičio dvelkė sunkiai nusakomu šalčiu. Išleidus svečią, pirma mintis, atėjusi į galvą, buvo viešnagė pas Gačionių dvaro šeimininką baroną Piotrą Rozeną. Jų giminė kilusi iš lenkų, išsiblaškiusi po visą pasaulį, tačiau su kokia meile kalba apie Lietuvą, kokia elegancija ir vidinė kultūra bei šiluma sklinda iš paties barono ir jo artimųjų! Tai neafišuojama, tuščiai nekalbama. Ramiai, su kantrybe ir didele meile daromi geri darbai. Ne titulas puošia žmogų, o žmogus turi būti vertas titulo. „Mėlynas“ kilmingojo kraujas turi tekėti ne tik gyslomis. Jo kilmę išduoda vidinė kultūra, pagarba kitam – o to už jokius pinigus, raštus, protėvių palikimus neįsigysi.

Sudegęs laužas rusena pelenais, o kad vėl įsikurtų ugnis, reikia naujų malkų. Taip ir su gerovės valstybe. Turime naują viltį, naują vadovą, tik kaip tą laužą įkursime, kokiomis malkomis kūrensime, priklausys nuo mūsų visų.

sostinė

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie