Šiomis dienomis įvyko pasaulinis stebuklas – pokemonų invazija. Ir maži, ir didesni, įbedę nosis į mobiliųjų ekranus, bastosi miesto gatvėmis, ieškodami šitų keistų virtualių žvėriukų. Štai pokemonų stotelė yra, nepatikėsite kur, – ogi Rokiškio miesto senosiose kapinėse, prie paminklo sovietiniams kariams. Plinta interneto legendos, jog kažkas tokius įsigudrino paslėpti vilkšunio būdoje: ateik ir pasiimk, jei išdrįsi.
Ypač nukvakusiems virtualios realybės mėgėjams „braliukų“ latvių policija jau pateikė išsamią instrukciją, ko negalima daryti, ieškant tų keistų žvėriukų. Negalima brautis į svetimą nuosavybę, reikia saugotis apgavikų, kurie, įvilioję į atokesnį skersgatvį, atima telefonus su visais pokemonais. Vaikams draudžiama vieniems valkiotis naktimis ir t. t. O tiems, kurie bet kokia kaina nori reto virtualaus žvėries, siūloma jį pasiimti tiesiai iš policijos areštinės.
Tėvai džiaugiasi, kad vaikai pagaliau pakėlė užpakalius nuo kompiuterių ir jau sugeba pėsčiomis nueiti šiek tiek tolėliau, nei, dovanokite, iki tualeto. Dvi trys pokemonų gaudynių savaitės ir kiekvienas pyplius Rokiškyje sugebės nurodyti, kaip pasiekti mažiausiai tris lankytinus objektus.
Muziejininkams reikėtų pasinaudoti pokemonų teikiamomis galimybėmis. Patupdyk tokį, pavyzdžiui, ant partizanų bunkerio. Geriausia edukacija bus. Galima net suorganizuoti maršrutą „Pokemonų keliais“…
Karinės tarnybos vengiantiems „mamyčiukams“ kariuomenė galėtų pasiūlyti ekskliuzyvinę pokemonų, nuspalvintų chaki, kolekciją. Padarei šimtą atsispaudimų – pokemonas, nubėgai ryte tris kilometrus – pokemonas, dienos pabaigoje nepasiskundei mamai, kaip sunku tėvynę ginti – pokemonas. Ir kliūčių ruože būtų galima bent dvidešimt tokių išdėlioti – dėl jų mūsų internautai ir upes perplauktų, ir purvynu šliaužtų, ir erkes išbaidytų, ir ant spygliuotos vielos nepabijotų prisėsti. Tik va, sako, toji kariuomenė baisiai nemoderni – už naudojimąsi telefonu ne laiku esą reikia visą dieną su savimi tampyti išmaniąją… plytą.
Ir policija galėtų ieškomiems nusikaltėliams sukurti kokią virtualių žvėriukų seriją: „prisidavei“, kameroj perėk sau pokemonų kiaušinius, sukdamas ratą jos pasieniais. Atsėdėjai – štai tau vertingas pokemonas. Nori pradėti naują gyvenimą? Parduok ir turėsi pradinį kapitalą…
Ir prezidentė vietoj ordinų galėtų dalinti, pavyzdžiui, Vyčio kryžiaus vardo pokemonus. Didvyrių, vertų tokio garbingo apdovanojimo, skaičius išaugtų dvigubai.
Ir jauniesiems vietoj šeimos židinio tėveliai galėtų po pokemoną kitą kraičio atseikėti…
Darbdaviai vietoj premijų taip pat galėtų tuos žvėrelius dalinti. O tie, kuriems verslas sekasi prasčiau, ir algas virtualiai mokėtų. Valstybė klestėtų ne dienomis, o valandomis. Kaip klesti pokemonų žaidimo kūrėjai: jie, sako, susižeria po milijoną per dieną.
Tik kodėl dauguma žmonių, matydami pėsčiąjį, įbedusį nosį į telefoną, vis dar sukioja pirštu prie smilkinio? Juk virtualių žvėrelių rinkimas – tik viena mūsų paralelinės realybės pusių. Mes jau seniai viena, o kai kurie – ir abiem kojomis esame ten: socialiniuose tinklalapiuose, mobiliosiose programėlėse. Jei kas sugalvotų, kaip virtualiai pavalgyti ir, dovanokite, nusilengvinti, nemažai žmonių apskritai į realybę nebeišlįstų. Taip ir tupėtų ten, rinkdami „klikus“, „laikus“ ir… pokemonus.
O realus gyvenimas beldžia į duris ir kantriai moko: virtualybėje tapę milijonieriais, realybėje per dieną tampa elgetomis. Antai viena dama, JAV sukūrusi įmonę, siūlančią neva labai inovatyvius medicinos tyrimus, kurie būsią perpus pigesni nei kitose gydymo įstaigose. Šalyje, kur medicina yra mokama, o jos draudimas – savanoriškas, verslas augo kaip ant mielių. Virtualiai toji vos trisdešimtmetį perkopusi dama tapo milijardiere (tiek buvo vertinama jos kompanija). Deja, paaiškėjo, kad siūlomi tyrimai – nei modernūs, nei naudingi. Ir per vieną naktį virtualūs milijardai išnyko it dūmas, neblaškomas vėjo.
Kaip danguje, taip ir žemėje. Ir pas mus dar nė mokyklos nebaigę jaunieji programuotojai įtiki esą einšteinai ir galilėjai. Ir mano, kad jų programėlė, skirta dviračių statymo vietų paieškai (geriausiu atveju), pakeis pasaulį. Tik kad tos programėlės, kaip ir tie pokemonai – pažiūrėti gražu, o naudos… Kaip sakoma, tokių ir veltui nereikia. Bet, anot populiarių „koučerių“ ir „motyvatorių“, svarbiausia tikėti tuo, ką darai, ir pasaulis nusilenks po tavo kojomis. Greičiausiai maždaug po šimto metų. Tik va tos virtualybės viešpačiai, laiką skaičiuojantys, matyt, šviesmečiais, į konkretų klausimą, „o ką valgyti šlovės belaukiant?“, konkrečių atsakymų nepateikia.
P. S. Turime tris pokemonus: šikšnosparnį, vėžlį ir kažkokį daiktą, panašų į voverę. Gal kam jų reikia? Atiduotume į geras rankas už priimtiną kainą. Grynais.
