blank

Jau kuris laikas ir tarp mūsų išpopuliarėjo piligriminės religinės kelionės į šventas vietas pasaulyje. Keliauja ir jaunas, ir senas, sveikas ir ligotas, ieškantis tikėjimo tiesų ar savęs pažinimo. Bet prieš daugiau kaip trisdešimt metų prasidėjo kitokio pobūdžio kelionės, į kurias patraukė mūsų tautiečiai, norėdami susikurti geresnį, prabangesnį gyvenimą, pamatyti išsvajotąjį laisvąjį pasaulį. Ir patraukė žmonės į Jugoslaviją, Kiniją, Vokietiją, Lenkiją. Vieni – prekių, kiti – automobilių. Bet pirmiausia prasidėjo netolimos kelionės „baronkiniu“ traukiniu į Daugpilį arba Dvinską, kaip vadindavo senoji karta. Jis tapo kelrode žvaigžde, vos ne kas antro rokiškėno, apsikrovusio įvairiausiomis prekėmis, tikslu, siekiant jas brangiau parduoti latviškame turguje. Geležinkelio stoties peronas nematė tokios masės žmonių, ir jau tikrai nebepamatys traukiančiųjų į miestą prie Dauguvos. Kai atvykdavo traukinys, prasidėdavo vagonų šturmas. Žmonės taip susigrūsdavo, kad vos užsidarydavo durys, primindavo keliones sausakimšais troleibusais piko valandomis Vilniuje ar Kaune. Iki tikslo dar būdavo toli. Laukė įvairių kliūčių įveikimas. Pasirodžiusiems muitininkams reikėdavo įrodyti ir parodyti, kad tu nieko neveži per daug ir nelegaliai, nors kiekvienas įlipdavo su keliais, vos pakeliamais krepšiais. Reikėjo išmanumo, iškalbingumo ir patirties apeiti pareigūnus, dažniausiai į visa tai žiūrinčius pro pirštus ar užmerkiančius akis, pamaloninus vienu kitu doleriu ar „žvėreliu“. Daugpilio stotyje ir turguje jau laukdavo latvių pareigūnai, kurie gaudydavo per daug įžūlius ar per mažai patyrusius „piligrimus“. Vieni uždirbdavo, kiti grįždavo tuščiomis ar net „eidami į minusą“. Laukdavo įdomi pinigų keitimo sistema. Latviai atsiskaitydavo savo šalies „vagnorkėmis“, tada jas vietoje keisdavo į dolerius, o grįžus namo, juos reikėdavo išsikeisti į „žvėrelius“. Taip vyko laukinis pirminis kapitalo kaupimas.

Kitas lygis buvo kelionės į tolimąjį užsienį. Kinija ar tuometinė Jugoslavija viliojo pigiomis prekėmis, kurių užpirkę pilną automobilį ar autobusiuką, grįžę ir pardavę, galėjo susižerti gražaus pinigėlio.

Mašinų varinėtojų irgi atsirado nemažai. Kiekvienas Lietuvos miestas Vokietijoje, Olandijoje ar Prancūzijoje turėjo savo vietas, sritis, kur galėjai vykti, nes, patekęs į kito miesto kontroliuojamą teritoriją, galėjai prarasti ne tik pinigus, bet ir galvą. Rokiškėnai užėmė labai gerą placdarmą – turtingiausią Vokietijos žemę – Bavariją, su jos miestais – Regensburgu, Ambergu, Švandorfu, Vaidenu… Iš pradžių nusipirkę vos riedantį, surūdijusį „trantą“, rizikuodavo su juo pasiekti savo miestelį, esantį vos ne už dviejų tūkstančių kilometrų. O juk dar laukė neprognozuojama Lenkija su savo tuometiniais baisiais keliais ir policininkais ant kiekvieno kampo. Savo grobio laukė ir banditai – reketininkai. Situacija pagerėjo, kai prakutęs vyriokas jau galėjo nupirkti kelis automobilius, juos pakrauti ant tralo ir laukti jų savo namuose. Iš tų šimtų pirmeivių varinėtojų liko keliolika tikrų profesionalų, kurie tapo verslininkais, įkūrė savo servisus, įmones. Jūs juos visus gerai pažįstate.

O kur dar metalo, medienos, degalų biznis – tai dar kitas lygis, Rusijos platybės ir grožybės. Ne vienas rokiškėnas ten prakuto, bet buvo ir tokių, kurie ten padėjo savo galvas.

Šiandien ne vienas senasis „piligrimas“ patraukė į tikrą piligriminę kelionę Šv. Jokūbo keliu, norėdamas prisiminti jaunystės nuotykius ir išpirkti nuodėmes, patirtus sunkumus ir džiaugsmus. Vis pasakojantis anūkams apie tuos sunkiai suvokiamus laikus, kai nebuvo nei mobiliųjų telefonų, nei interneto, kai nebūdavo namuose dujų ir karšto vandens, kai nebuvo Maljorkų ir Antalijų, o tik juodas, pavojingas neprognozuojamas darbas, tykantis reketas ir ilgos paros laukiant vizų prie ambasadų ar siekiant įvažiuoti į Lietuvą.

Rokmelsta
Subscribe
Informuoti apie
guest
1 Comment
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Inline Feedbacks
View all comments
Adomas
Adomas
2021 6 lapkričio 14:38

Gyvenimas, yra gyvenimas. Kiekvienas laikmetis turi savo įpatumus. Kai kolūkiečiai už darbadienį gaudava pa 100gr. grūdų su dirsėmis, tikrai Dvinskan duonąs važiuodavą daug kas iš Rokiškią. Bet laikai keitėsi, žmonės išmoka “gyvinti”, dabar ir šv. Jokūba keliais kodėl nepakeliati?