Gimtasis Rokiškis Akcentai Patarimų skyrelis KITAIP

Patarimų skyrelis KITAIP

623
0

Jau keletas savaičių Lietuvoje vyksta… Ne, ne vyksta, o tiesiog ore tvyro miestų ir miestelių šventinių eglių puošimo manija. Tvyro, o paskui, persimetusi į socialinius tinklus ir žiniasklaidą, virsta inkštimu, keiksnojimusi, erzinimu, pagyromis… Įžiebiamas eglutes puolama lyginti vieną su kita. Vertinimų ir komentarų sulaukia net nepapuoštos, o tik ką pastatytos eglės. Šit saulėtoje Italijoje televizijų, komentatorių ir miestiečių iškart buvo „nokautuota“ pagrindinė Romos miesto žaliaskarė. „Nokautuota“, nes, matote, atgabendami jai gerokai aplamdė šakas, kai kurias teko nupjauti tam, kad medį paprasčiau būtų vežti sostinės gatvėmis. Reportažuose matėsi: aplinkui ją triūsia žmonės tvirtindami nupjautas šakas. Tačiau sutvirtinta ir išpuošta eglė nepaliko abejingų, todėl tų pačių (o gal kitų?) komentatorių sutikta pasigėrėjimo šūksniais ir pavadinta puikia.

Grįžkime į ūkanotą Lietuvą. Rokiškio medinės eglutės nuotraukos į viešąją erdvę atskriejo dar tada, kai tikrovėje apie jos konstravimo pabaigą nėjo kalba. Viename didžiųjų interneto portalų plunksnos broliai ir seserys skelbė: „Įžiebta Rokiškio Kalėdų eglė!“ O po antrašte pateiktoje nuotraukoje dienos šviesoje pozavo kukli šepkiška eglutė, į kurią dar stovėjo atšlietos kopėčios… Ir pasipylė palyginantys, vertinantys komentarai… Tokią ją aptarinėjo ir vertino net floristas! Keista tai, kad vertino kaip užbaigtą. Kitaip tariant, paskubėjo plunksnos broliai įžiebti, o komentatoriai reikšti nuomonę, nes iki didžiosios šventės buvo likę bent keletas dienų. Bet ne apie portalus kalba. Kalba apie komentatorius ir jų pasisakymus. Įtariu, bent devyniasdešimt procentų pareiškusiųjų nuomonę apie Rokiškio eglę – tikrai ne rokiškėnai (gal net nėra čia buvę). Buvo giriančių. Kai kurie eglutę „nokautavo“ visą tulžį išliedami, nuo kitų tik sprigtą kakton gavome. Tretiems „tas Šepka“ ir jo drožiniai – neatrastas (o gal nesuprastas?) pasaulis, todėl, nenorėdami pasirodyti neišmanėliai, laikėsi nuomonių viduriuko ir bandė įsivaizduoti, kaip ji atrodys apšviesta. O kodėl eglė medinė – jiems liko mįslė. Matyt, dėl šios priežasties miškų išsaugojimo entuziastai piktinosi, kad vienai eglutei buvo sunaudotas pernelyg didelis medienos kiekis, o lentomis virtę medžiai dar galėtų žaliuoti ir puošti kraštovaizdį. Va taip.

Panaši lemtis viešojoje erdvėje ištiko Kauno žaliaskarę. Ji sulaukė daugelio komplimentų, visgi imta ieškoti kabliukų, mat ją puošiančios sniego pusnys sukurtos iš vienkartinių kokteilinių šiaudelių, kurių sunaudota net pustrečio milijono. Tai papiktino žaliuosius (nepainiokite su partijomis!). Anot jų, tokia puošyba skatina vartojimą, nors kitąmet minėti šiaudeliai bus išimami iš prekybos. Pasipiktinusiųjų neįtikino argumentas, kad puošmenos bus perdirbtos. Sakoma, skęstantis ir šiaudo griebiasi, todėl, ėmus ieškoti priekabių, prisikabinta prie kokteilinių šiaudelių.

Visgi prie laikinosios sostinės eglės labiau „lipo“ pagyros nei kritika, o Rokiškis kai ŽIEBĖ, tai įžiebė. Maža nepasirodė – tokios šventės pavydi didmiesčiai. 3D projekcijų instaliacija ir eglutė taip tvirtai kompoziciškai  susietos, kad, regis, uodas snapo neįkištų. Tikriausiai tos sąsajos dėka pritilo komentatoriai, o mūsų eglė vadinama savita. Iš tiesų ji išsiskiria iš visos kakofonijos, kurioje spindesys susipina su pavydu, apgailestavimu, nuvertinimu, saviplaka ar tuščiu puikavimusi.

Galbūt kai kurie dar pamenate sovietmečio pabaigoje Panevėžyje paplitusį chuliganišką būdą iškaulyti pinigų – tamsiose tarpuvartėse pečiuiti piliečiai už dešimt rublių siūlydavo pirkti plytą. Paprastą, statybinę. Kartais kainą nuleisdavo. Ne šiaip prašydavo pinigų ar duodavo per galvą, bet, taip sakant, teikdavo „komercinį pasiūlymą“. Be abejo, potencialus pirkėjas, norėdamas išsaugoti nepramuštą pakaušį, sveiką nosį ir kaulus bei savo piniginę, nesiskeryčiodamas priimdavo „komercinį pasiūlymą“ ir namo grįždavo nešinas plyta. Nesusipratėliai, artėjančio laukinio kapitalizmo pagrindų neišmanantys piliečiai neįsigydavo plytos, bet po to išleisdavo pinigų gydymuisi. Kitaip sakant, pečiuitieji vis tiek rasdavo priežastį prisikabinti. Kaip ir tie grinčai, kurie visaip bando menkinti artėjančių švenčių simbolį. Nežiūrintiems filmų primenu, kad Grinčas – personažas, atsiskyrėlis, kuris įniršęs ant triukšmingų, besilinksminančių ir belaukiančių šventės žmonių nutaria pavogti visas dovanas ir taip jiems sugadinti nuotaiką.

Tačiau ginčuose gimsta tiesa. Komentaruose irgi. Vienas komentatorius (ar tik ne sveiko humoro gyslelę turintis Grinčas?) išsakė lūkestį; „Kitais metais laukiame sumūrytos ir plytų!“ O kodėl gi ne? Galbūt menininkams ši mintis patiks? Plytų už dyka sunešime, nereikės nė į Panevėžį važiuoti…

Lapkričio pradžioje prekybos centrų lentynose storos parafininės žvakės stikliniuose indeliuose keičiamos dirbtinėmis raudonžiedėmis puansetijomis, blizgučiais ir kitais Kalėdų bei Naujųjų metų aksesuarais. Puošybai, komentarams lieka du ilgi mėnesiai, todėl ir pilasi pasisakymai. Kita vertus, žmonės kreipia dėmesį į tai, kas aktualu, taigi galima nujausti, kad jiems ne vis viena, kaip atrodo pagrindinės miestų eglės.

Netrukus prasideda ir gyvų eglučių gabenimo į namus bei puošimo manija. Kadangi tenka ruošti laikraščio patarimų skyrelį, tai į klausimą, ką daryti, kad eglutės namuose kuo ilgiau žaliuotų ir iki Trijų karalių nemestų spyglių, atsakyčiau paprastai – ogi ją į namus parsinešti ir puošti Kūčių išvakarėse. Tada kvepės ir skleis šventinę nuotaiką, o komentarams pristigs laiko ir noro.

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie