Gimtasis Rokiškis Akcentai Pasižadėjimai

Pasižadėjimai

577
0

Ar jums nekyla pagunda prasidėjus naujiems metams atversti naują gyvenimo puslapį? Švarų. Ir užpildyti jį įvairiais gerais pasižadėjimais. Panašiai kaip Bridžitos Džouns dienoraštyje: „Daugiau niekada…“ ir „Šiais metais aš…“ Kvatojausi skaitydama, nes juose atsiskleidė visos žmogiškosios silpnybės.

Neatsispyriau šiai pagundai. Bet pradėjau nuo advento ir įsipareigojau su patirties padiktuotu atsargumu, nes žinau, kaip būna su tais pasižadėjimais. Sunku jų laikytis, net jei jie atrodo visiškai paprasti. Kad ir pasižadėjimas nevalgyti per adventą saldumynų. Atrodo, kas čia tokio mėnuo be saldumynų? Tikrai ne pats rimčiausias iššūkis, bet įspūdis toks, lyg visa aplinka būtų susimokiusi – kasdien siuntė pagundą po pagundos. Bet atsilaikiau. Ir jausmas buvo geras.

Arba nusipirkti slides. Vis dar nenusipirkau, bet ruošiuosi. Gal šiandien?

O vienam pasižadėjimui mane įkvėpė… šiukšlės.

Praėjusį rudenį teko valyti rūsį. Gavau jį su visu turbūt kelių kartų šlamštu. Pradedant surūdijusiu metaliniu lovos rėmu, seniai darbingus metus pamiršusia siuvimo mašina, baigiant sustingusiom kojinėm ir plastiko maišeliais. Iškuopti nesunku, bet kur dėti visa tą šlamštą? Kas esate susidūrę su tokia problema, žinote, kaip sunku atsikratyti dideliu kiekiu šiukšlių. Žinoma, kad niekam jų nereikia, visi jų kratosi, nes žemė ir taip nuo jų dūsta. Tada pasižadėjau: NIEKADA nekaupsiu nieko atsargai, nesigundysiu jokiom akcijom ir pirksiu tik tai, ko būtiniausia reikia šiandien. Ir, o stebukle, supratau, kiek iš tiesų mažai reikia. Ir kiek erdvės laisvei suteikia toks minimalizmas – nereikia kuopt ir remontuot didžiulių namų, pjaut žolės nežinia kam susipirktos žemės, vos atidarius spintą nereikia abiem rankom prilaikyt virstančių daiktų, nereikia išmest nesuvartoto ir sugedusio maisto, nereikia gaišt laiko  tvarkantis ir valant dulkes nuo sukaupto nežinia kam „gero“. Sąrašą galima tęsti. Jis begalinis. Teikiantis šitiek bereikalingų rūpesčių, nes sunku pasidaro viską apžioti, ką sukaupi iš godumo. Galiausiai prarandi ramybę. Ir nebeturi laiko nei maloniam pašnekesiui prie arbatos puodelio, nei savo artimui.

Todėl gerai, kad kasdien gali atversti naują švarų puslapį. Ir pasirinkti, ką šiandien jame rašysi. Ir vis bandyti iš naujo. Net jeigu šiandien ar šiais metais nepasiseka, vis tiek gauname naują galimybę – naują dieną, naujus metus. Kol kas dar gauname.

O jeigu negautume? O jeigu tektų savo pačių pėdomis pasukti atgal? Kiek ten ir kokių šiukšlių galima rasti? Ne tik senų lovos rėmų, bet ir kai ko rimtesnio: nutrūkusių santykių, nuoskaudų, neteisybės, apkalbų, piktų žodžių, patyčių. Pagalvojau, o jeigu tai įgautų materialų pavidalą? Ir staiga pamatytum kritikos strėlėm susmaigstytus, patyčiomis nukryžiuotus, apkalbos liežuviais supjaustytus artimuosius? Apokaliptinis vaizdelis.

Nematom jo, bet tai egzistuoja.

Ir pasižadėjau: neapkalbėti, neteisti, nesityčioti, nekritikuoti, negalvoti blogai. Ir tai sunkiau, negu nekaupti šlamšto. Netikit? Pabandykit. Pirmas mano bandymas buvo ištverti bent jau per adventą. Tai juk tik mėnuo, ką jau čia. Bet nepavyko.

Taigi vėl verčiu naują puslapį ir vėl pasižadu: daugiau NIEKADA neapkalbėsiu ir neįsitrauksiu į jokias apkalbas. Nenoriu, kad paskui mane vilktųsi šiukšlių šleifas. Jų žemėje materialiu ir nematerialiu pavidalu ir taip per daug.

Geriau džiaugtis, dėkoti už kiekvieną naują dieną – naują galimybę ir švarų puslapį, kuriame galima brėžti meilės pėdas.

bangenis

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie