Gimtasis Rokiškis Akcentai Pasivaikščiojimai naktyje, arba apie patriotizmą

Pasivaikščiojimai naktyje, arba apie patriotizmą

963
4

Turiu įprotį vakare prieš miegą pasivaikščioti. Neatsisakiau jo ir persikėlusi į Rokiškį. Pasiimu prožektorių, kad būtų smagiau, ir einu tyliomis miesto gatvėmis, kai kur apšviestomis, kai kur – ne. Ateinu į Rokiškio senamiestį. Gražu, kažkiek primena nedidelį Italijos miestuką. Su malonumu pereinu romantiška alėja, vedančia į dvarą. Tik dvasia ne itališka. Nėra žmonių, net šuniukus bevedžiojančių. Nė gyvos dvasios, tik mano žingsniai aidi. Atrodo, kad miestas „miręs“. Apokaliptinė nuotaika. Bet matau šviesas languose, už aukštų, tankių, rūpestingai apkarpytų tvorų. Vadinasi, miestas gyvas, tik lindi susigūžęs kas sau.

Bet ne tik aš pamačiau tokį miestą. Tamsų miestą pamatė ir maža mergaitė. Jos reakcija buvo kitokia, ji davė man tikrą bendruomeniškumo ir pilietiškumo pamoką. Savo močiutės ji paklausė – kodėl ne visos miesto gatvės apšviestos? Juk ir ten žmonės gyvena? Parašykit apie tai. Taip „Gimtajame Rokiškyje“ atsirado aktualija ir tema. O aš ta proga susimąsčiau apie mūsų bendruomeniškumą, sąmoningumą, patriotiškumą ir pilietiškumą. Labai skambūs žodžiai? Bet maža mergaitė natūraliai šiuos jausmus turi, nes žmogus gyvena bendruomenėje ir jam turi rūpėti kiti. Tai kur šie jausmai dingsta?

Ir pradeda lįsti įvairios mintys. Mąstau, kodėl mes tokie užsidarę, nebendruomeniški, kodėl mažai šypsomės ir juokiamės, kodėl daugiausia gėlių kapinėse, o ne mūsų rankose, kodėl nemokam pasidžiaugti savo ir kitų sėkmėmis, o linkstam į visokį negatyvą, su malonumu kritikuojam kitų iniciatyvas, bet patys ne tik nieko nedarom, bet neprisidedam ir kviečiami kitų. Užuot prisidėję, bėgam iš savo miestų, iš Lietuvos, ieškodami kur geriau. Bet tas „geriau“ sukurta kitų. Kas trukdo mums tą „geriau“ kurti čia, vietoj?

O iniciatyvų yra. Štai Rokiškyje vyksta tradicinis vargonų festivalis. Niekur nereikia važiuoti, viskas kitų suorganizuota, bet klausytojų vis tiek mažai. Ar parapijos dekanui šio festivalio reikia? Juk mums, kad miestas būtų gyvas, turėtų savo tradicijas, savo dvasią. Kad būtų kur nueiti, susiburti, pasilabinti, nusišypsoti vienas kitam, paklausti – kaip gyveni? Ne, mes nesivarginam nueiti, nes sakom, kad neįdomu. Bet jeigu būtume bendruomeniški ir patriotiški, juk vien dėl to verta būtų ateiti, ar ne?

Arba Rokiškio gimtadienio šventė. Stebėtinai mažai žmonių. Ar šios šventės reikia mūsų merui? Kultūros centro direktorei? Ar mums? Taip, galima kritikuoti, kad šventė ne taip organizuota, neįdomi, ko ten eiti. Kad išblaškyta per kelias dienas ir nebeaišku, kada ir kur eiti. Tai visi kartu pasvarstykim, kaip būtų įdomu, kad ateitume. Parodykim iniciatyvą vietoj kritikos. Ir ateikim vien jau patriotizmo skatinami. Turbūt daug kas matėte per TV rodomą populiarų detektyvą „Midsomerio žmogžudystės“. Apie nedidelį miestelį, mažesnį negu Rokiškis. Kai tame miestelyje vyksta šventės, suguža visi, nesvarbu, kad ir ten nieko tokio stebuklingo nevyksta, tas pats kermošius ir pramogos, bet sueina visi.

Patriotizmo vedama Rokiškyje daug kur einu. Ne visur ir man vienodai įdomu, bet džiaugiuosi, kad aktyvūs žmonės stengiasi įpūsti miestui gyvybės. Džiaugiuosi, kad verslininkai dar nenuleido rankų ir dar turi svajonių, kad ir apie vietą, kurioje rokiškėnai galėtų pasimėgauti karštais traškiais prancūziškais rageliais su kvapnia kava. Vakarinių pasivaikščiojimų metu ir aš suvalgyčiau vieną tokį. Gal dar ką susitikčiau, pasilabinčiau, persimesčiau vienu kitu žodeliu ir apokaliptinė vakarinio miesto nuotaika išsisklaidytų?

Džiaugiuosi girdėdama, kad „Sename grafe“ neatsisakoma sumanymo ilgais žiemos vakarais rodyti retro kiną. Tikrai ateisiu, gal ir kiti prisijungs. Smagu buvo pamatyti, kad pačiame miesto centre tautodailininkai atgaivino seną istorinį pastatą ir įkūrė savo galeriją. Džiaugiuosi jų planais čia rengti edukacinius vakarus. Mums – kad ilgi žiemos vakarai neprailgtų.

Dar yra tų iniciatyvų, kurios stengiasi pabudinti mus iš snaudulio, ištraukti iš krėslų prie TV, išvilioti iš už aukštų uždarų tvorų. Tik pabuskim iš miego, nesusiviliokim iliuzija, kad kas nors už mus ką nors padarys ir staiga gyventi pasidarys įdomu ir gera, o perkamoji galia padidės. Tokių iliuzijų skatinama, atidavusi iniciatyvą į vienas rankas ir joms patikėjusi savo likimą, mūsų tauta ne kartą jau suklupo ir vis dar klumpa.

Nejaugi atsipeikėsim tik tuomet, kai išsivaikščios dar vienas milijonas? Gal patriotizmo dvasia mumyse atgims, kai gražiajame Rokiškio centre nebe tradiciniai kermošiai šurmuliuos, o baltarusiai folklorinį savo šokį „Liavonicha“ šoks ar tolimesni kaimynai ukrainietiškus barščius virs?..

Subscribe
Informuoti apie
guest
4 Komentarai
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Kaimynas
Kaimynas
2017 10 spalio 14:35

Žinote, kai dar mokiausi mokykloje, lietuvių kalbos mokytojos visuomet skalpuodavo tuos, kurie savo rašiniuose išsakydavo agitacijas, moralizavimus ir raginimus… Keista, kai išsilavinusiems žurnalistams svetimos tokios paprastos mokyklinukų tiesos…

mama
mama
2017 10 spalio 9:36

O kas sakė, kad būtina pirkti? Juk miesto šventės būna nemokamos ir reikia tik noro turėti džiaugtis gyvenimu! o dažniausia būna taip, kas neorganizuoja ir nieko nedaro labai puikiai kritikuoja

juokas
2017 9 spalio 18:16

cha….sako sventeje mazai zmoniu…zmones pnigu neturi,kainos kaip sveicarijoj o atlyginimai kaip lietuvoj…

alina
alina
2017 8 spalio 22:19

būtų gerai… Bet žinot, daug gerų dalykų žmogus nuveikia būdamas pats su savimi, ne tik bendruomenėje. Kai įdomu, ateinam, kartais – ne, sriubą šeimai verdam, ar žiūrim retro namuose per yandex. Venkite to “davai davai” ir pirmo daugiskaitos asmens… Erzina mažumėlę, norėtųsi lengvesnio stiliaus, šiltesnio…