blank

Nesibaigiančių dainų ir šokių fone, kur kartais įterpiami ukrainietiški barščiai, kad nepamirštume karo, dejonių ir gąsdinimų kultūra su infantiliomis antraštėmis įsisuka. Pigi, stringanti, garsiai tauškanti karuselė. Bombardavimas neigiama info vos akis pramerkus. „Nes tik tokią žmonės atsiverčia  feisbuke“.

Taip ir prasideda „Bus baisu – dangus su žeme maišysis“ (realybėje vos palyja ir kiek vėjuota), „Jau netrukus dar vienas galvos skausmas – konservatoriai rinks lyderį“, „Lietuva – nebe krepšinio šalis“, „Pasiruoškite – laukia sudėtingiausia  gyvenimo žiema“, „Ledynai tirpsta“. Šiame chaose aišku tai, jog „Elektros kainos šoko į rekordines aukštumas“. Nes „Krizė, kokios dar nėra buvę“. Yra visko buvę. Senelius vežė į Sibirą, mes blokados laikais kūdikių vystyklus šaltame vandenyje skalbėm, covidas buvo visus uždaręs, grąžinęs valstybių sienas. Tos sienos, tiek laisvėj gyvenus, kaip užstrigimas lifte, bet gal pravers sau priminti, jog skurde ir šiandien gyvena ne vienas tūkstantis. Apie karą net nekalbu.

Bet mūsų miestui, švenčiant gimtadienį, pozityvus ekskursas į tolimą praeitį.

1499-ųjų rugsėjį istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą paminėtas Rokiškis. Nors kai Giedrius Kujelis gerokai pasiraus archyvuose, galbūt paaiškės, kad anksčiau. Kaip benutiktų, seniausią Rokiškį mena išlikę kokliai ir kelios šukės. Greičiausiai jie buvo grafų Krošinskių, gyvenusių mediniuose rūmuose prie tvenkinių. Tam surasti buvo skirtos didžiulės pastangos. Jos ne visada vertinamos, bet yra svarbios, nes esam ne kaimynų kultūrą naikinantys ir klozetus vagiantys buki monstrai. Mums svarbu žinoti, kas buvo prieš mus ir kodėl esam tokie.

Net iš XIX a. nėra daug fotografijų. Todėl, kokia buvo miesto kasdienybė ir šventės prieš du šimtus ar šimtmetį, galim spręsti iš dvaro archyve fiksuojamų faktų. Istorikų atkastų išlaidų lentelių, senos, jau nurudavusios ir keistai kvepiančios spaudos, fotografijų, dažnai darytų Vinokuro, Šneidermano, Germano ateljė. O gal kokio dvaro fotografo rūmų aplinkoje. Dar iš sukauptų knygų, paveikslų,  banalių sveikinimų atvirukų kolekcijos, senų policijos ataskaitų. Ir iš istorinių knygų, kur tyrinėtojai surankiojo viską, ką galėjo. Iki detalių. O amžininkų vaikai, anūkai, prirašę prisiminimų, išsaugoję ir muziejui dovanoję visko – nuo grafienių suknelių iki pageltusių receptų knygų. Iš jų dvaro virėjas Kalpokas maistą Pšezdzieckiams ruošė. Visa tai, kas archyvuose „atkasta“, surinkta, išsaugota, šiandien gali padėti atkurti spalvingą mūsų miesto praeitį. Su žydų parduotuvėmis, vienu kitu restoranu, „bravoru“, strategiškai svarbiu geležinkeliu. Su daug kuo. Su pavardėmis, iškaltomis  didžiojo altoriaus kitoje pusėje. Dovanojusiomis mums dabartį.

Grafai mums pastatė senamiestį, dvarą, bažnyčią. Jie tada nešventė miesto gimtadienių. Bet arkliais vežė kiaušinius bažnyčios statybai. Kad geriau susiklijuotų maldos namų plytos. Ir, atrodo, tai išliks amžiams.

Kas liks iš šiandien? Kaip po šimto metų atrodys jau byranti „Arka“, už Europos pinigus įrengti neprivažiuojami „slapti“ parkai, „įveiklintos“ veiklos, reiškiančios vėjais švaistomus pinigus? Arba medžiai, kuriuos šiandien sodinam po medžiais, nes PROJEKTAS tapo dievu, o suoliukų ir konferencijų salių atsiradimas – XXI a. įvykiu.

Ar atsiras, ar liks paminklas Tyzenhauzams? Penki maketai ir autoriai laukia rokiškėnų atsakymo. Vienas jų nebanalus, modernus ir neprimena antkapio. Ar komisija sugebės vieni kitus įtikinti, kad  šiuolaikinis miestas ne tik vaikų žaidimų aikštelėmis ir raliu gyvas?   

 

 

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments

Rekomenduojami video: