Agnė Raščiūtė. A. Stanio nuotr.
Agnė Raščiūtė. A. Stanio nuotr.
bangenis

„Aš pasimelsiu už tave“. Už šių žodžių gali slėptis dvi prasmės: nuoširdus rūpestis žmogumi arba jo gyvenimo būdo ar tam tikrų poelgių teisimas. Aš šių žodžių esu sulaukusi tuomet, kai buvau pasimetusi, jaučiausi tarsi ištaškyta po visą Respublikos gatvę: kur eiti, kuo būti, su kuo būti ir kaip būti? Taip pat šiuos žodžius išgirdau tuomet, kai kažkam atrodė: pats laikas pasimelsti, kad feministiniai ir karjeristiniai demonai iš mano sielos greičiau išnyktų. Bet abiem atvejais besimeldžiantysis nusuka žvilgsnį nuo savęs paties.

Mes dažnai lyginame save su kitais. Tai bene lengviausiai įvaldoma ir pigiausia matavimo priemonė. Bet ar lygintis su kitais nėra pavojinga? Jautiesi esantis menkesnis arba geresnis. O pasilyginti labai lengva. Vienas paspaudimas, ir kažkieno gyvenimas (ar greičiau – gyvenimo spektaklis) – jums prieš akis. Kelionės, šypsenos, turtai, stiprios tautinės ir šeimos vertybės. O kas tu? Turi tik kelias profilio nuotraukas? Ir tai be „filtrų“? Aš pasimelsiu už tave…

„Gimtąjį…“ skaito ir tie, kurie nėra feisbuko realybės šou dalyviai. Bet iš tiesų… ar sėdėjimas ir stebėjimas pro virtuvės langą, kas, kada ir kaip ateina ir išeina iš namų, nėra ta pati, tik šiek tiek senesnė feisbuko versija? Giliai atsidūstu pagalvojusi, kaip būtų gera ir lengva gyventi, jei mums nerūpėtų, kaip gyvena KITI.

O čia ir apvirsta visos kortos. Iš tiesų mums nelabai rūpi, kaip gyvena KITI. Mums rūpi, ar jie yra tokie pat kaip mes, o gal prastesni ar geresni? Bet nerūpi kontekstas, kodėl jų gyvenimas yra būtent toks. Nepilnametis kaimynas parėjo girtas namo. Pasimelsiu už jį… bet nepagalvosiu, kodėl jis girtas? Kažkas nusižudė… pasimelsiu už tą žmogų, bet vis tiek nepagalvosiu kodėl? Sunku gyventi Rokiškyje. Kodėl? Sunku gyventi Lietuvoje. Kodėl? Iš tiesų kartais tiesiog sunku gyventi. Kodėl? Į šiuos klausimus nėra paprasto atsakymo, bet rašau ne apie tai. Noriu su Jumis pasikalbėti apie savo atsakomybės neigimą.

Ne, dabartinės problemos nėra vis dar kraujuojančios žaizdos, paliktos sovietinės okupacijos. Ne, jaunų žmonių problemos nėra tik jaunų žmonių problemos. Mes visi kuriame Lietuvą. Deja, mes visi ją įsivaizduojame skirtingai. Vieniems – tai šalis, kur svarbiausia, kad „man“ būtų gerai. Kitiems – tai liberali, atvira ir besivystanti valstybė. Dar kitiems – nusigyvenęs kraštas, kur įsikūrę jų giminaičiai. Drįstu teigti, kad dabar mums visiems ganėtinai sunku gyventi. Atrodo, kad dvidešimt šešeri metai nepriklausomybės ir šiokios tokios vakarietiškos terapijos Lietuvą padarė vieta, kur gali būti kuo nori. Bet iš tiesų vis dar egzistuoja begalė dalykų, kurie riboja tą buvimą „kuo tik nori“. Ir tai yra mūsų visų problema. Mes visi ribojame vieni kitus norėdami save ir savo vertybes matyti kiekviename sutiktame žmoguje. Teisiame poelgius, nepasidomėdami priežastimis. „Oi, šis žmogus tinginys, nedirba, gyvena tik iš socialinių pajamų.“ O ar esi bent kartą buvęs to žmogaus vietoje? Ar kalbėjai su juo? Ar žinai jo gyvenimo kontekstą? Ar žinai, kad iš atokesnių vietų į Rokiškį autobusai nevažinėja kas dieną? Vis tiek tinginys, jei LABAI norėtų, galėtų pėsčiomis eiti į darbus, kurių Rokiškyje pilna, ar ne?

Nepamiršk pasimelsti už tą žmogų ir autobusų tvarkaraščius…

Aš žinau, kad labai dažnai rašydama „Akcentus“ skambu didaktiškai. Matai gi, išvažiavo ir dabar aiškina, kaip gyventi. Aš tiesiog noriu, kad Jūs išgirstumėte mano kartą, save pačius bei KITUS. Mums tikrai sunku ir sunku dalintis Lietuva su savo bendraamžiais, su vyresniais ar jaunesniais. Mažėjanti empatija ir nykstantis glaudus ryšys su tautiečiais, nusikaltimai, smurtas šeimoje ir gatvėse nėra kažkieno kito problema. Tai mūsų visų problema, nes štai tokį klimatą sukūrėme savo elgesiu, bendravimu, pykčiu, pavydu, galvojimu tik apie save, o apie kitus – tik tuomet, kai jie „blogi“.

Mes visi dalinamės Lietuva ir Rokiškiu. Mes kuriame aplinką, kurioje nepilnametis nori prisigerti, o kažkas nori mirti. Tai, žinoma, nėra nuosprendis. Labai atsiprašau, jei ką įžeisiu, bet drįstu teigti, kad vien tik maldų čia neužteks. Nebijokime keisti senų įpročių ar pripažinti, kad klystame ir ko nors nežinome. Dideli pokyčiai visada prasideda nuo mažo žingsnio – pripažinimo, kad pokyčių reikia ir už juos atsakingas esi TU, ne tik valdžia, meras, seniūnai ar jaunoji karta. Lietuva ir Rokiškis keičiasi ne tik priėmus įstatymus ar pastačius baseiną. Lietuva ir Rokiškis keisis, jei tapsime sąmoningesni, mažiau pikti ir besipriešinantys pokyčiams. Netgi kartais ištartas trumpas klausimas „kaip laikaisi?“ gali kardinaliai pakeisti miestą, kuriame gyveni. Bet… visų pirma kitą kartą pirmą maldą skirkime sau.

 

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
0 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
Oho Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
Oho
Oho

Sunku gyventi, nes priviso tiek „prokurorų ir teisėjų“, trumpai sakant „apaštalų“, kurie teisia ir kaltina, remiantis „sakė-pasakė“, nematerialaus Lietuvos paveldo (pletkų ir išsigalvojimų) atstovų liežuviais. O tokių pilna kaimuose, miesteliuose, miestuose, šeimose ir net informacinėse priemonėse. Jie visų pirma ir žudo lietuvėlę, tai ir yra pati didžiausia grėsmė mums visiems.