Gimtasis Rokiškis Akcentai Paradoksai

Paradoksai

745
0

Praėjo didžiosios metų šventės, kiekvieno širdyje palikusios vis kitokius įspaudus – gal kam suteikusios bendrystės, džiaugsmo dvasią, kitiems gal atnešusios liūdesį, atvėrusios tuštumą, išryškinusios nepriteklius, kai kam – ir viso ko persisotinimą. To akivaizdžiai nepamatysi, bet likusius kalnus šiukšlių, nesuvartoto ir išmesto maisto gali užtikti ne vienuose namuose. „Rokiškio komunalininko“ pastebėjimu, po švenčių surenkama trečdaliu daugiau komunalinių atliekų, tiesa, kiek tarp jų išmesto maisto  – pasakyti neįmanoma. Tikslų išmesto maisto kiekį per šventes ir ne tik Lietuvoje sunku apskaičiuoti todėl, kad iki šiol nėra išsamių maisto švaistymo tyrimų. Vis dėlto vadovaujantis bendromis pasaulio tendencijomis skaičiuojama, kad mūsų šalyje gali būti iššvaistoma apie trečdalis pagamintų maisto produktų, o kiekvienas lietuvis kasmet vidutiniškai išmeta 37,5 kg nesuvartoto ar sugedusio maisto.

Tikras paradoksas, skundžiamės, kad blogai gyvename, pigesnių produktų važiuojame į Lenkiją, bet neatsakingai švaistome maistą, lyg tai jokia vertybė. Ir ne tik švaistome, bet ir nuolat per daug suvalgome, o paskui ieškome stebuklingų būdų sulieknėti. O juk ir Lietuvoje, ne tik tolimoje Afrikoje, vis dar yra žmonių, kenčiančių nepriteklius ir netgi maisto stygių. Jiems tikrai nereikia domėtis įvairiomis liekninimo programomis. „Eurostato“ duomenimis, mūsų šalyje skursta penktadalis gyventojų, o kaimo vietovėse – maždaug trečdalis šeimų. Net septintadalis lietuvių ir šiandien neišgali bent kas kelintą dieną gauti mėsos, žuvies ar kitų baltymų.

Atrodytų – viskas paprasta. Nemėtykim, nešvaistykim maisto, pasidalinkim – ir niekam jo netrūks. Juk pasaulyje jau dabar pagaminama tiek maisto, kad jo pakaktų visiems Žemės gyventojams išmaitinti, deja, badas tebėra vienas didžiausių žmonijos iššūkių – paradoksalu.

Tai kur problema? Ekspertų nuomone, pagrindinė maisto švaistymo priežastis – ilgas maisto kelias iki galutinio vartotojo. Maistas švaistomas visoje tiekimo grandinėje: nuo pradinės žemės ūkio gamybos iki galutinio namų ūkių vartojimo. Besivystančiose valstybėse apie 40 proc. maisto prarandama nuimant derlių ir produktus transportuojant, o pramoninėse šalyse tokia pat dalis maisto iššvaistoma mažmeninės prekybos ir vartojimo arba namų ūkių sektoriuose.

Pasirodo, prekybos centrai nenupirkto, išmesti skirto maisto sudėti šiaip į konteinerius, iš kur jį pasiimti galėtų tie, kuriems jo trūksta, negali. Lietuva, kaip Europos Sąjungos narė, privalo laikytis Briuselio patvirtintų norminių aktų, kurie apibrėžia maisto skirstymą ir utilizavimą. Tiesiog išmesti maisto negalima, nes jis kelia grėsmę plisti ligoms. Maisto šiukšlės teršia aplinką, todėl visi prekybininkai ir gamintojai neparduotą ir netinkamą vartoti produkciją privalo utilizuoti – išvežti į specialias maisto utilizavimu užsiimančias įmones.

Atrodytų – asmeniškai mūsų tai neliečia? Ir dar kaip liečia, nes, ES duomenimis, daugiausia maisto atliekų susidaro ne kur kitur, o namų ūkiuose – net 53 proc. Taigi akivaizdu, kad kiekvienas iš mūsų esame atsakingi už šią problemą – pakoregavę apsipirkimo įpročius, labiau planuodami pirkinius, galėtume ne tik iššvaistyti mažiau maisto, bet sutaupyti pinigų ir laiko.

Kita vertus, maisto pertekliumi patys savo iniciatyva galime dalintis su skurstančiaisiais, nelaukdami, kol tą atliks įvairios organizacijos – tiek visuomeninės, tiek valstybinės. Pavyzdžiui, didžiausia labdaros organizacija Lietuvoje „Maisto bankas“ skelbia, kad suaukoto maisto kiekis potencialiai yra kur kas didesnis, nei galimybės jį surinkti ir išdalinti. Maistu skurstančiuosius mielai remia prekybos centrai, gamintojai, žemės ūkio bendrovės, gyventojai, tačiau galimybių jį visą surinkti ir išdalinti jo stokojantiesiems, ypač atokiose šalies vietovėse, ši labdaros organizacija neturi.

Tai gal visą tą maisto perteklių, kuris susidaro mūsų namuose, patys galime nuvežti tiesiai skurstančioms šeimoms, senukams? Juk mažų miestų, miestelių, kaimų didžiausias privalumas ir išsigelbėjimas galėtų būti sąmoningas bendruomeniškumas. Pamatę, sužinoję, kad kažkas kažkur stokoja maisto, kažkurioje šeimoje vaikams saldumynai – retas džiaugsmas, galėtume pasidalinti gėrybėmis iš savų šaldytuvų, o kartu parodyti asmeninį dėmesį, paaukoti savo laiko. Manau, tokia turėtų būti tikroji labdara, o ne paskubom „Maximoj“ nupirktą makaronų maišelį įmeti į „Maisto banko“ vežimėlį ar surinkti specialų TV skelbiamą telefono numerį ir toliau ramiai gulėti – nereikia nei galvos sukti, nei laiko paaukoti, keli eurai – ir gali jaustis prisidedantis prie labdaringos veiklos. Bet tai tikrai ne tas našlės skatikas, apie kurį kalbama Šventajame Rašte.

 

azija

Rašyti komentarą

avatar
  Subscribe  
Informuoti apie