blank

Priešistorė. Pamenu, skaitau Stevo Sem-Sandbergo romaną „Melo imperatorius“, kuriame pasakojama Lodzės žydų geto istorija ir, atrodo, su kiekvienu puslapiu skaityti knygą darosi vis sunkiau, nes pasakojimas tiesiog iškyla prieš akis – visus aprašomus įvykius galima taip akivaizdžiai įsivaizduoti net ir gyvenime su niekuo panašaus nesusidūrusiems.

Romane pasakojama istorija apie 1940-aisiais Lodzėje įkurtą antrą didžiausią getą, kuriame buvo „apgyvendinti“ 200 000 žydų. Iš pradžių – nežinomybė, baimė ir namų ilgesys, su kiekvienu puslapiu darėsi vis aiškesnis herojų atvaizdas – jie tampa vis lieknesni, silpnesni, piktesni. Jie skriaudžia ir net žudo savus, jie plėšikauja iš savų. Nuvaryti nuo kojų, ligoti, išvargusiais veidais žmonės stengėsi gyventi, bet už sunkų fizinį darbą – dubenėlis vandeningos sriubos ir kriaukšlelė sudžiūvusios duonos. Aplink spygliuotos vielos, o žiemos šaltis toks stingdantis, kad seilės burnoje užšąla.

Užvertusi šią knygą pagalvojau – ar kuriai nors kartai pasisekė pragyventi be karų, pandemijų, depresijų, krizių ir kitų negandų? Kad ir kokia sukrečianti knyga, džiaugiausi, kad tokie žiaurūs įvykiai pragyventi, kad jie – nugulę į istorijos knygas ir kad tai nebepasikartos… Ar tikrai?

Dabartis. Kitą rytą prabudusi išgirdau apie karą Ukrainoje. Kaip sunku buvo suvokti, kad tai ne istorinis romanas apie žmonių žiaurumą, o realybė – griūna ne tik žmonių namai, dūžta visos viltys ir svajonės, žūsta artimieji… Kokie žiaurūs gali būti žmonės.

Visas pasaulis dar neseniai gyveno pandemijos ritmu, su griežtais suvaržymais ir ribojimais, o dabar, po dviejų metų sąstingio, mes vėl esame laisvi gyventi kaip prieš karantiną – keliauti, bendrauti, pramogauti. Dar praėjusią savaitę minėjome lietuviškos spaudos laisvės dieną, kuri išgyveno keturis dešimtmečius draudimo. Kiekviena laisvės forma – tokia svarbi, todėl tik įsivaizduoti galima, kaip ukrainiečiai laukia pergalės ir laisvės.

Patys rusai neseniai minėjo vadinamąją Pergalės dieną – išdidžiai grožėjosi šalies technika, klausė savo vedlio kalbos, kai tuo tarpu jų pačių broliai, vyrai ar tėvai žudė nekaltus ukrainiečius. Gaila, kad Rusijos propaganda tokia stipri – kaip giliai ten žmonės įtikėję Putino melu…

Tame pačiame romane „Melo imperatorius“ rašoma: „Melas, – sakydavo rabinas Faineris, – neturi pradžios. Melas graužiasi gilyn kaip šaknis su daugybe atsišakojimų. Jeigu juos bandytume atsekti, taip ir nepatirtume įžvalgos ir aiškumo akimirkos, tik begalinę neviltį ir desperaciją. Melas visada prasideda nuo neigimo. Kažkas atsitiko, bet vis tiek nenorima to pripažinti. Taip prasideda melas.“

Taigi ieškoti pradžios neverta. Bet Ukrainai padėti galime realiais veiksmais – paramą organizuojančių asociacijų Lietuvoje ne viena. Viena didžiausių – BLUE/YELLOW: tereikia paskambinti numeriu 1482 – parama 5 Eur.

Gera daryti gera.

blank
Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Comments
Inline Feedbacks
View all comments