Gimtasis Rokiškis Akcentai O kada lietuviškai?!

O kada lietuviškai?!

574
0

Ramus vakaras, įsijungiu nacionalinę (ne kokią komercinę – NACIONALINĘ!) televiziją, o ten vaidybiniai, dokumentiniai filmai anglų, vokiečių, prancūzų kalbomis. Ir taip kasdien, kasvakar, savaitgaliais, per šventes…

Tiek jau to, yra ir kitų TV kanalų. Laida „Lietuvos balsas. Vaikai“. Iš tų kelių dešimčių sekmadienio vakarą pasirodančių vaikų vos keli dainuoja lietuviškai. Kiti dainas traukia angliškai. Net šešiamečiai.

Jungiu kitą kanalą. Ten laida „X faktorius“. Dainuoja suaugę, irgi angliškai. Jeigu ir pasitaiko kokia lietuviška daina, tai iš komisijos lūpų pasigirsta, kad dainininkui reikėjo paieškoti geresnio repertuaro.

Sporto laida apie daug emocijų sukėlusį Dakaro ralį. „Na, tai kaip jums, chebra, sekėsi?“ – lietuvis žurnalistas klausia lietuvių sportininkų. Ir pikta, ir juokas. Jeigu verstume iš lenkų kalbos, žodis „chebra“ reiškia būrį, gaują, šutvę.

„Ar aš dar Lietuvoj?“ – vis dažniau kyla klausimas po tokių „prasmingų lietuviškų“ vakarų.

Svetima kalba puikiai klesti ne tik per televizijas. Retas kuris geras seminaras vyksta lietuvių kalba, o jeigu lektorius užsienietis – su vertėjo pagalba. Sėdi žmonės, gaišta laiką. Vieni bando suprasti, ką ten kalba, kiti net nesivargina – užsiima kitais darbais. Keisčiausia, kad užsienietis pasisveikina lietuviškai, atsiprašo, kad nemoka kalbos ir taip mums sukelia nepatogumų, o lietuvis drąsiai įžengęs į tribūną skelia: „Hello!“

Jau prabanga tampa išgirsti taisyklingą lietuvių kalbą, nors visai nesenai 2017-uosius Seimas buvo paskelbęs Lietuvių kalbos kultūros metais, 2018-ieji buvo Vydūno, kuris ypač ragino ir net reikalavo ugdyti atsakomybės už tautos likimą jausmą, vidinę atsparą, moralinį tvirtumą. Tai padėtų nepasiduoti jokioms išorinėms jėgoms, atsispirti svetimos dvasios invazijai. Šie, 2019-ieji, skirti pasaulio lietuviams.

Daug kalbame apie tarmių išsaugojimą, tačiau – paradoksas – surasti tarmiškai kalbantį žmogų jau sunkiau, negu laimėti loterijoje. Jaunimui nėra iš ko mokytis tos tarmės, todėl ir nemoka. O kai kam tai ir „žemas lygis“, prasčiokiškumas. Tenka pripažinti, kad „kiečiausi“ lietuviai yra žemaičiai. Nuvykus į Žemaitiją nereikia ištempus ausis klausyti, kas kur žemaitiškai prakalbės – kalba ir jaunas, ir senas.

Nežinia, koks mūsų genas pakito, kad taip greitai atsisakome savasties. Buvo metas, kai net bylos, pažeidimų protokolai rašyti rusų kalba, dabar pamažu irgi keliaujame į kitą kraštutinumą – apklausų, anketų, kai kurių dokumentų blankai vis dažniau su angliškais įrašais. Kodėl taip nemylime savo kalbos, ar būsime įdomūs kitiems kalbėdami, rašydami svetima kalba? Paradoksas: užsienyje gyvenantys lietuviai labiau puoselėja gimtąją kalbą negu mes Lietuvoje. Ar gimtinę galima mylėti tik per atstumą?

Skaudu, kad beveik visuomet lemiamais momentais buvome mainais į kažką nupirkti. Štai katalikai, norėdami lietuvius iš pagonių tikėjimo atvesti į katalikybę, neturtingiesiems siūlė marškinius, davė pinigų, kad tik pamirštų pagonybę. Čia ilgiausiai atsilaikė žemaičiai. Jie dovanas priimdavo, bet po kurio laiko grįždavo prie savo senojo tikėjimo. Sakysite, tai buvo daugiau kaip prieš 600 metų. O ar pamenate, kaip 2003 m. gegužę Lietuvoje vyko referendumas dėl narystės Europos Sąjungoje? Balsavimas truko dvi dienas, buvo prailgintas balsavimo laikas, balsuoti galėjo ir tie, kurie neturėjo paso, o tik rinkėjo pažymėjimą. Kai pradėjo aiškėti, kad to per maža ir gali pritrūkti balsuotojų, tai jiems suaktyvinti per radiją ir televiziją buvo paskelbta, jog atėjusiesiems balsuoti rinkimų apygardose bus dalijami lipdukai „Aš balsavau“, su kuriais  „Maxima“ ir „T Market“ prekybos centruose bus suteikta teisė už centą nusipirkti alaus butelį, šokoladuką ar skalbimo miltelių. Ta prekyba žmonių balsais skambiai buvo pavadinta pilietiškumo akcija… Taip ir atėjome į naują sąjungą – lengvai įkaušę, saldūs ir su skalbimo milteliais rankoje. Jokių nusižengimų rinkimų komisija neįžvelgė, o už narystę balsavome beveik vieningai – 91,07 proc. dalyvavusiųjų tarė „taip“. Tapome Europos ir pasaulio piliečiais…

Man asmeniškai terminas pasaulio pilietis nebėra toks patrauklus, koks buvo prieš penkerius ar daugiau metų. Tuomet atrodė, kad į pasaulio piliečio sąvoką pirmiausia telpa galimybė keliauti, laisvai reikšti mintis, pristatyti savo kraštą, kultūrą. Dabar – tai daugiau betautė, bekalbė, nežinanti savo šaknų būtybė, kuri aklai pasiduoda laikmečio madai.

Esame išskirtinė tauta visame pasaulyje, nes vieninteliai turėjome knygnešius. 2004 m. UNESCO knygnešystę įvertino kaip unikalią ir pasaulyje neturinčią atitikmenų. Išgyvenome lenkinimą, rusinimą, o į anglakalbystę patys nueisime…

Kas jums gražiau skamba: tarmiškai – „aina užeigon pulkėlis jaunimėlio linksmintis“ ar – „dabartine“ kalba – „varo chebra tusintis kabakan“?

„Maža garbė svetimom kalbom kalbėti, didi gėda savos nemokėti“, – rašė kalbininkas Jonas Jablonskis. Teisingi žodžiai – neprarandantys savo aktualumo ir šiandien.

sostinė