Nuolatinis force majeure, arba paplokim savo „didvyriams“

O gal paplokim mokytojams, su riebiomis išeitinėmis savo noru paliekantiems mokyklas? Tos išeitinės ir yra motyvas trauktis, bet mums mojuojama didvyriškų aukų vėliava – neįvertintų bei nualintų nuotolinio darbo karantino metu, todėl nebeturinčių kitos išeities, kaip tik palikti mokyklas.

Manau, kad tie, kurie karantino metu neturėjo galimybės dirbti nuotoliniu būdu, rizikavo kur kas labiau nei mokytojai, o ir pavargo ne mažiau. Tarkim, prekybos centro kasininkė arba tolimųjų reisų vairuotojas.

Beje, daugeliui taip patiko nuotolinis darbas, kad niekaip nebenori grįžti prie įprastinio ritmo. Ne vien biurų darbuotojai, bet ir „Sodra“, bankai ir iki šios savaitės – gydymo įstaigos. Nes, prisidengus rizika ir aukos sindromu, labai patogu užsidaryti nuo žmonių ir gerokai sumažint paslaugų.

Tarsi kiti nedirba, nepavargsta, nerizikuoja. Verslas nuolat rizikuoja. Tik kažkodėl apie pusmečio išeitines tegali pasvajot. Bet pavargusių mokytojų išeitinėms valstybė iš mokesčių mokėtojų pinigų, tai yra mūsų visų, atseikės daugiau kaip 5 milijonus eurų. O mes, sumokėję už mokytojų išeitines, net ne savo noru atleisti iš darbo, gautume kelis kartus mažiau.

Išeitines susižers per 1000 mokytojų, todėl į viešą erdvę paleidžiama nauja žinutė – katastrofiškai trūksta pedagogų, greitai nebus kam mokyti vaikų. Siaubas, vaikai liks beraščiai. Ir ta proga besirenkantiems pedagogines studijas atsiranda išskirtinumas – 300 eurų mėnesinės stipendijos, o mokytojo specialybės populiarumas staiga šauna į aukštumas. Tik visiškas naivuolis gali patikėti, kad tokio populiarumo motyvas – ne stipendija, o pašaukimas. Neva motyvacinis pokalbis padės atsijoti pelus nuo grūdų. Nesvaikim, tikrai nepadės. Nes ką tikrai per trisdešimt metų išmokom, tai viešintis ir kaip chameleonas demonstruoti aplinkai tinkančias spalvas. Ar tokie stipendininkai tikrai paskui mokys vaikus, o gal tik pasinaudos galimybe užsitikrinti aukštojo diplomą? Pinigų dalinimo, ypač prieš rinkimus, rezultatai niekam iš tiesų nerūpi.

Nerūpi, nes kitaip atsirastų koks nors pagrindžiantis motyvas, kodėl reikia išmokėti papildomas „karantinines“ išmokas pensininkams. Rugpjūčio mėnesį kiekvienas senjoras bus pamalonintas 200 eurų. Šis priešrinkiminis valdžios dosnumas mums, mokesčių mokėtojams, kainuos 180 mln. eurų. Deja, senjorai po rinkimų apie tokias dovanėles pamirš ilgam – tai tik vienkartinė akcija, kuri nieko nesprendžia iš esmės.

O dar visos kitos pašalpos, priedai, kompensacijos, kad ir Seimą po kadencijos paliekantiems. Jokios logikos, kaip ir jokios logikos mokėti bedarbiams pašalpas, prilygstančias minimaliam darbo užmokesčiui. Ar taip esam motyvuojami dirbti?

Niekaip nebesuprantu, kokią valstybę kuriame ir kiek čia prisigamino visokių išskirtinių, susireikšminusių grupių, kurios reikalauja specialiai jiems pritaikytų sąlygų ir emociškai šantažuoja kitus. Panašiai kaip Rokiškio „pirtininkai“, reikalaujantys, kad jų maudynes sovietinius laikus menančiose vonelėse ir sveikatinimąsi vanojantis vantomis apmokėtų kiti. Jei ne, matyt, vaikščios nesiprausę ir miestą apleis utėlėmis. Nors ir čia, kaip ir visur kitur, turėtų veikti elementarus dėsnis – yra reali paslaugos kaina ir realios kiekvieno galimybės ja pasinaudoti.

Nejučiom įtraukia tas emocinis šantažas ir realybė visiškai išsikraipo. Paprasti bei aiškūs dalykai per visokias išlygas, pataisas, pašalpas, kompensacijas, išskirtinumus tampa nuolatiniu force majeure ne tik pandemijai užklupus. Mokytojai, gydytojai, valstybininkai tėra vienos iš daugelio specialybių, profesijų, veiklų – nei geresnės, nei blogesnės, nei pavojingesnės. Ir senatvė nėra išskirtinumas, o gyvenimo dėsningumas. Kiekvienas laisva valia pasirinko pats, kuo būti, ką veikti, ką studijuoti, kiek ir kur dirbti, kur gyventi, kiek taupyti senatvei, kiek vaikų auginti, todėl nei aukų, nei didvyrių čia nėra. Tėra pasirinkimai ir jų pasekmės. Ir tėra neefektyviai tvarkoma valstybė, prieš rinkimus puolanti vis prie kitų prioritetų ir milijonus leidžianti jokio realaus produkto nekuriantiems projektams, o vėliau – jų taisymams.

Vieninteliai, ką iš tiesų turėtume remti, – tai tie, kurie patys savimi pasirūpinti negali: beglobiai ar tėvų atsižadėti vaikai, neįgalieji, sunkiai sergantieji, vieniši ir savimi nebegalintys pasirūpinti senoliai. Bet paprastai jie vis dar atsiduria mūsų visuomenės pariby, matyt, todėl, kad neturi tokių stiprių profsąjungų kaip pedagogai.

O visiems kitiems, kaip ir mokytojams bei gydytojams, tiesiog turi būti sudarytos sąlygos užsidirbti pagal įdėtas pastangas ir gebėjimus, nežeminant jų retsykiais numetamais „paguodos prizais“ – įvairiomis pašalpomis ir priedais. Tuomet atsiras pagarba bet kuriai profesijai ar specialybei ir motyvacija dirbti, o ne kompensacijoms ir įvairioms išlygoms gauti.