blank

Perskaitau antraštę „Belgrade – kaip akušerijos palatoje: pagimdyti pirmos pergalės „Žalgiriui“ nepadėjo nė Zdovcas“. Kosmosas, kaip galima surikiuoti žodžius į sakinius. Niekad negali žinoti, kokį pavadinimą rasi vos paspaudęs mygtuką. Kaip ir nežinosi, koks akmuo laukia prie bankomato ar už artimiausio kampo. Ir anksčiau nežinojai, bet, smogus koronai ir papildomoms krizėms,  įtampos žmonių širdyse kaupiasi kaip šiukšlės konteineryje dieną. Naktimis šiukšles retai kas neša. Nebent ligoninėse.

„Kaip budėjimas?“ – dukros klausiu. Ji sako – sunkus, bet dar užšoks bankomatan. Po kelių minučių atskrieja keiksmažodis į „Messenger“. „Kas?“ – nesuprantu. „Nebeįmanoma. Tuoj grįšiu ir papasakosiu“, – rašo.

Kai bankomate renka kortelės kodą, jai į ausį alsuoja graži treniruota ponia. „Gal galit pasitraukti?“ – ponios prašoma. Tik tiek, ir dangtelis šauna į viršų – nuospauda užkliudyta, votis prakiuro. „Kas čia per diskriminacija. Varyk skiepytis kad ir dešimtu skiepu. Kur norėsiu, ten stovėsiu, ir man jūs, avys, nepaaiškinsit su savo covidais“, – rytą sugadina monologas prie „Maximos“. Kad riebiau būtų, laisva kaip vėjas gražuolė dar pasižymi valdas – nusispjauna.

Net netiesioginis epizodas pakursto vaizduotę. Matau, kaip išoriniai privalumai subliūkšta ir  papūstos lūpos persikūnija į nelaimingą ir išvargusią nuo realybės neigimo raganą, kasdien į galvą mamai kalančią – „nedrįsk skiepytis“. Valdantieji tuo tarpu griebiasi vargano „šiaudo“ – išpirkti iš tokių vaikų tėvus už šimtą eurų. O iš jos burnos srūva nuodai, ne žodžiai. Įkrauna antraštės su žodžiu „mirė“. Mokytojui, bandančiam prieiti gražiuoju, kad „reikėtų vaikutį testuoti“, mintyse, nes realybėj nedrįsta, atkiša špygą. Giriasi sutuoktiniui, kaip „vargšą pastatė į vietą“. Gyvenimo vaidmuo, vertas „Oskaro“. Tik netikiu, kad mokytojai kamikadzės. Jiems ir vaikų sočiai, kad dar imtųsi auklėti tėvus. Ačiū dievui, bent jau žada kelti atlyginimus, nes reikalai mokykloje šiandien – tai darbas Marse. Mokai savotiškoj nesvarumo būsenoj, skaičiuodamas srautus, ir nežinai, ar rytoj darysi tą patį.

Gerai, kad yra tas „visų nekenčiamas feisbukas“. Ten žmonės, nuleidę garą, sulaukia gausaus dėmesio, nors džiną paleidžia ne tau į akis, o iš malonumo cypiantiems bendraminčiams. Striptizo klubas. Norintiems dar ir dar, kaip narkomanas. Mirštantis, jei bent dieną neišdėstė epidemiologijos kurso virtualiai komunai. Turi tam laiko, nes dirba „laisvo oro direktoriumi“ – gauna pašalpą.

Tik plojančios auditorijos neužtenka. Žemdirbio kario genas gyvas, norisi kovot „už teisybę“, ieškot   tų, į kuriuos galima nutaikyti pykčio strėlę „dėl visokių draudimų“. Todėl „stovėti kur noriu“ siekis ir transliuojamas visur – mokyklose, ligoninėse, prie bankomatų, eilėse prie kasos, laiptinėse, autobusuose ir kitose bendro naudojimo vietose. Ir čia visur kaip koks kindziulis galėtų prieiti  nausėda. Tautos tėvas nė vieno neatstumia, visiems pritaiko nuomonę – rastų bendrą kalbą.

„Visuomenė supriešinta“, – sako tas, kuris rėkia. Lygina Lietuvą su Norvegija, Švedija, Danija, „kur viską atlaisvino“, nekenčia medikų, žurnalistų, mokytojų, „kurie nieko nedirba, tik testuoja“, o „vaikai auga beraščiai“, „už ką jiems algas moka“. Visa valdžia jam vagys, nors Trakų meru rinktų Narkevičių. Miestas, kuriame gyvena – pati baisiausia vieta, o jo testas ar galimybių pasas – padirbtas. Svajonėse jis – protesto lyderis, nuo scenos įaudrinantis minią. Toks mini prezidentas. Patenkintas išdūręs tautą, su galvoj skambančiais reitingų varpais. Arba pedagogė Astra, atitempusi savo mokinius į Rotušės aikštę pristatyti tautinių spalvų suoliuko. Jie dar ten ir Marcinkevičiaus eiles, vargšai, skaitė. Dvidešimt pirmas amžius tarsi gilus sovietmetis. Siaubo komedija. Vaikai žalojami visiems matant, ne kokiose tarpuvartėse ar sodų nameliuose, kuriuos rodo trileriuose.

Šiek tiek nukrypsiu, nors tema iš esmės ta pati. Dar jokių covidų nė nesapnavom, visad erzindavo, kai kažkas neprašomas lenda į asmeninę erdvę. Nepakenčiu tokio teroro. Įvynioto į manipuliacijas, rūpestį gyvūnais ar Lietuva, apsimetančio tiesa, puošiamo gėlėmis, pyragais ir kitokiu optimizmu. Ypač kai prisidengiama tuo, kad „tu gi žurnalistė, turi viską žinoti“. Tarkim, sergu stipriai, guliu lovoj (nepamenu, kuriais metais tai buvo) per vasario šešioliktąją. Skambutis. „Milakniene, kodėl ant jūsų namo nepakabinta vėliava?“ Arba „koks tokio ir tokio policijos skyriaus vedėjo numeris?“ Sakau, „skambinkit 118“. „Man kainuos“, – sako. Atsakau, kad man irgi. „Taigi kaip tu gali redakcijoj dirbti, jei nežinai telefono“, – toliau terorizuoja nepažįstamas balsas.

Šiandien tie balsai mojuoja Lietuvos vėliavomis.

Subscribe
Informuoti apie
guest
2 Komentarai
Naujausius
Seniausius Įvertinimą
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
Rimvydas
Rimvydas
2021 16 spalio 17:27

Taikliai

zita
zita
2021 16 spalio 14:01

niekada nežinosi.kada būsi “auklėjamas”,jeigu mėginsi įspėti..kad neliptų ..ant kulnų..,taip jau yra. ir čia “išprusimo”neverta net su žiburiu ieškoti.nebent tik nutaikai sugadinti ?

Rekomenduojami video: