Gimtasis Rokiškis Akcentai Nerimo veidai ir pašėlęs traukinukas

Nerimo veidai ir pašėlęs traukinukas

690
0

Kiekvieną sekmadienį tie, kurie einam į bažnyčias, linkime vieni kitiems ramybės. Tai man vienas prasmingiausių šiais laikais palinkėjimų. Išsinešu jį kaip brangią dovaną su viltimi tos ramybės neišbarstyti. Bent jau iki kito sekmadienio.

Atrodo paprasta? Anaiptol. Į tą ramybę ima kėsintis ne kažkokie įvykiai ar barniai, o tiesiog kasdienis gyvenimas – masiniai informacijos kiekiai, prasiskverbiantys įvairiais kanalais, visa vartotojiškos kultūros pardavimų vadyba, kiekviename žingsnyje daranti nuolatinį spaudimą. Ir smelkiasi nerimas, kad nespėji, kažką pražiūrėjai, kažką ne taip pasirinkai arba nepasirinkai. Laiku nepasitikrinai sveikatos. O kiek klastingų ligų! Per daug valgai saldumynų, o cukrus – juk nuodai! Nebuvai Balio saloje? O, koks atsilikimas! Kažko vis dar nepakeitei – padangų, telefono, banko, draudimo bendrovės ar pensijų kaupimo fondų. Sąrašiuką galima tęsti iki begalybės. Juk nerimas turi daug veidų.

Mano vilnietė draugė, kurios ir vaikai užauginti, o ir dirbti jai nebereikia, sako vis tiek nesijaučianti laisva. Kasdien SMS žinutės, elektroniniai laiškai iš bankų, vadybininkų, kelionių agentų – keičiasi tas ar anas, pasirinkite, nepraleiskite progos, nepavėluokite, spauskite „sutinku“ arba „ne“. Bijai ir taip, ir anaip pasirinkti, nes tiesiog… nežinai. Ir ima atrodyti, kad savo gyvenimo kontroliuoti pats nebegali. Net dėl MO muziejaus. Jeigu rokiškėnai dabar vienas kito klausia – ar buvai baseine, tai vilniečiai – ar buvai MO muziejuje?

Rokiškio baseine dar nesipliuškenau, bet į MO nuėjau. Seniai matyto ilgio eilė, bet aš, įgavusi iš provincijos atsivežto lėtesnio tempo, galiu ramiai palūkėti. Ir karštligiškai nelėkt ekspozicijų salėmis. Bet stabtelėti ir lauko kiemelyje – mažytėje gamtos oazėje. Ten matau ir K. Jaroševaitės skulptūrą. Gulinčią, tokių iš seno pažįstamų, tarsi archajiškų formų. Čia esam vienos, nes ši rami vieta lieka nepastebėta. Niekur neskubu, dairausi. Labai vykusi pastato architektūra, puikiai įkomponuota į aplinką. Modernumas ir harmonija. Ramiai vėl žiūriu iš jaunystės taip gerai atpažįstamus menininkų kūrinius, matau savo mokytojų Šaltenio, Vaitiekūno drobes, neatsibostančias Sutkaus fotografijas. Savimeilę man, kaip rokiškietei, paglosto, kad vietą čia rado kraštiečio tapytojo Raimondo Gailiūno darbai. O aplink šmėžuoja lekiantys lankytojai. Kai kurie – reikšmingais meno žinovų veidais. Kai kurie – akių nuo mobiliųjų nepakeliantys – neturi kada, nes negali išsiveržt iš socialinių tinklų voratinklio. Tai dar vieni saldūs spąstai mūsų laisvei.

O Vilnius dūzgia. Kranai, kur jų prieš metus dar nebuvo. Efektyvumo vadyba nesirūpina psichoemocine žmonių sveikata, išnaudoja kiekvieną laisvą plotelį ir rytoj pro savo būsto langus gali pamatyti nebe medį, bet kraną. Mat būstų laukia nauji vartotojai. Skubantys iš visos Lietuvos. Sąmoningai sakau ne „žmonės“, o „vartotojai“. Reikia patenkinti jų poreikius, įdiegti ir naujų, kurių dar net nežino turintys. Nieko, greitai sužinos. Nes kitaip išsisklaidys gyvenimo iliuzija, juk dabar gyventi lygu vartoti. Tik vis madingesnis tampa ne daiktų vartojimas. Tai tampa banalu. Dabar labai madinga skelbtis minimalistu, kuris nevergauja daiktams, propaguoja sveiką maistą, bet čia pat patenka į kitus spąstus – įspūdžių vartojimą. Štai kas dabar „ant bangos“. Kuo daugiau įspūdžių. Taip ir zujam neramūs.

Ir kodėl man visa tai taip primena Paolo Sorrentino filmo „Didis grožis“ pašėlusiai smagų traukinuką? Tik ne vagonai ten lekia. Romos miesto turtingas elitas, dreifuojantis iš vieno vakarėlio į kitą, nepailstamai ieškantis naujų potyrių ir įspūdžių. Ir be pasipriešinimo paklusdamas šūkiui: „Gyventi be nuobodulio, mėgautis be saiko!“ Pagrindinis herojus aukštuomenės kronikos apžvalgininkas Jepas Gambardella ironizuoja: ach, žavus ir nepailstantis tas mūsų traukinukas, taip darniai ir greitai važiuoja. Tik viena smulkmenėlė – niekur niekada taip ir neatvažiuoja.

Tačiau mažai norinčiųjų iš jo išlipti. Kodėl? Kiekvienas gali pats savo atsakymą surasti. Atrodo, sveikas protas diktuotų neaišku kur lekiantį traukinį pirmiausia pulti stabdyti, o vartotojiška visuomenė vietoj to siūlo raminamųjų tabletę. Arba įvairias meditacines technikas. Ir vis daugiau steigia nerimo centrų. Miestuose. Nauja mada? Ne, tiesiog kasdien daugėja pacientų su generalizuotu nerimo sindromu. Mąstau – gal čia niša naujai veiklai regionuose? Tokių traukinukų keleiviai galėtų nusėdusias baterijas įsikrauti ištuštėjusiuose miesteliuose.

Subscribe
Informuoti apie
guest
0 Komentarai
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus