Gimtasis Rokiškis Akcentai Neprivalom

Neprivalom

1244
1

PRIVALOT pamatyti skandalingą spektaklį, „kuris išsprogdins jums smegenis“. Nepraleiskite parodos, „peizažai skleisis taip, kad pakeis jūsų požiūrį į gyvenimą“. Poezijos vakaras, be kurio mirsime, išprotėsime, per greitai pasensime, liksime daug ko nesupratę.

Nieko mes neprivalom.

Čia beveik „Kanų liūtų“ reklamos. Ir JOMS tas pats – Vasiljevas ar Frosio, Šepka, Birutė ar  Petras. Koršunovas ar mėgėjiška inscenizacija pagal projektą. Fantastiniai kūriniai, išgimdyti balansuojant ant ribos, verdant kraujui… O gal lentelės kopūstams pjaustyt. Kiškio skulptūra prie bibliotekos ar zuikis prie buvusio kolegijos bendrabučio. Panašus į tą, kuris glumina optimistiška šypsena, išlikęs po katastrofos Černobylyje. Bent jau seriale ta scena klaiki. Ne ten, o čia, Rokišky, zuikio atidaryme meras stovi ant laiptų ir laiko ausytes. Gerai, kad rankose. Blogai, kad apskritai ten ėjo. O gal tai reitingų taktika. Nes „menas priklauso liaudžiai“. Šitas šūkis nuo revoliucijos laikų, akivaizdu, niekur nedingęs. Įrodymas – prie zuikio nuotraukos mūsų internete – šimtai „laikų“.

„Ką – tu neskaitai Murakamio? Skaityk Sabaliauskaitę (gal iš kas penkto rankinuko šita knyga kyšo). Ir apskritai – meskit telefonus, kompiuterius, vaikus, vyrus ir bėkit į filmą“, – liepia feisbukas. Gerai, kad į „Džokerį“, kurio garso takelis, nors dar nemačiau filmo, jau ausyse skamba. Kaip ir liaupsės, recenzijos, siužetas ir visi kino teatrų seansai, kaip ir kur galėčiau jį pamatyti, nes „tai tavo filmas“. Nors prašau kolegų nepasakokti, jau su visom detalėm ir mimikom ištransliuota. Gerai, kad neaptarinėjam čia „Tarp pilkų debesų“. Prasto, rekordiškai žiūrėto filmo. Kaip dėl tokių reitingų apsilieja krauju širdys tų, kurie kuria kitokį kiną. Bet žiūrovams neįsakysi. Jie neprivalo. O „Petro imperatorę“ aptarinėjam. Nes aplink ją – debesis ambicingų rietenų. Dar padidinančių reitingus. Rokiškyje knyga apskritai – ant atskiros lentynos kartu su Tapino – provincijos tūpsnis  bestselerių autoriams. O mūšis dėl to, kuri Lietuvoje geriausia, savo čiuptuvais įtraukia ir pranoksta, sumenkina pačias knygas, naikina rašytojo paslaptį. Na tai kas, kad literatūros pasaulis dar niekada nebuvo „Dviračio žiniose“. Ar šaršalas yra pridėtinė vertė kūriniui?

Manau, kad skaitymo procesas yra šventas ir turėtų būti kiek įmanoma slaptas. Juk jei pats neištransliuoji, feisbukas nežino, kokia knyga kieno miegamajame. Kiekvienam – kitokia meilė ir schemos. Asmeniškos, neprijungtos prie jokių duomenų bazių, fiksuojančių tai, nuo ko gerklės gale – gumulas. Pati štai vėl skaitau Danutės Kalinauskaitės „Skersvėjų namus“. Tiek ten erdvės ir gyvybės, tai taip įtraukia ir taip nepaleidžia. „Nei blizgučių, nei žėručių. Tačiau skaitai ir jauti – kažkas tokio yra. Kažkas paprasto, bet nepaprasto. Kažkas parašyto, bet gyvo…“ – cituoju recenziją, kuriai tūkstančiu procentų pritariu. Mintinai mokausi. Juokauju, bet nieks neuždraus. Kol kas nėra įstatymo, kad reikėtų skaityt, pavyzdžiui, Murakamį. Ne Korėja ir ne mokykla, kur reikia atsiskaityti už tai, kad perskaitei tai, ko nekenti, nuo ko vemt norisi.

Tęsiant „smegenų išsprogdinimo“ temą… Planuodami laikraštį svarstėme, ką rašysime Vėlinėms. Praleidus šią savaitę visuose portaluose nuskambėjusias laidotuves, kai iš kapo duobės pasigirdo velionio balsas, „Moksle ir gyvenime“ yra buvęs aprašytas kitas realus įvykis. Apie tai, kaip dvi bobutės nusprendė nusifotografuoti. Moteriškėms buvo įdomu, kaip jos atrodys… karstuose tarp gėlių. Išskirtinei fotosesijai parinktas meistras pirmiausia įamžino vieną. Tuomet kita pakoregavo tam reikalui paruoštas gėles ir paliepė draugei… pasikeisti vietomis. Fotografas apie tokį scenarijų informuotas nebuvo. Jį ištiko infarktas.

Redaktorė, aišku, pareikš pastabą, jei neužsiminsiu apie Kriaunas. Gavom laišką iš paties bendruomenės pirmininko Eugenijaus Driskiaus. Tiesa, jis to laiško gabaliukais cituoti neleido – nebent dėtume visą. Bus dar matyti, o kol kas grįžkime į mokyklą su septyniais vaikais. Plaunama, valoma, tvarkoma, verdama, prižiūrima, sargaujama keliais etatais. Koridoriuje blizga rojalis. Vienišas, niekam nereikalingas. Tuščioje, neremontuotoje mokykloje. Arba kompiuterių prifarširuotas kabinetas, kuriame – nė gyvos dvasios. Tuščia sporto salė apibėgusiom sienom. Iškalbingos detalės yra šerdis, kurios ant padėklo padeda esmę. Nebūtina vardyti visų rajono ar Lietuvos miestelių tam, kad suvoktum, jog Kriaunos Lietuvoj – ne vienintelės.

Tuo metu, kai mokytojai vėl rengia streiką, galbūt zuikio skulptūra prie šios mokyklos išsprogdintų  valdžiai smegenis?

sostinė

1
Rašyti komentarą

avatar
1 Comment threads
0 Thread replies
2 Followers
 
Most reacted comment
Hottest comment thread
1 Comment authors
O gal Recent comment authors
  Subscribe  
Naujausius Seniausius Įvertinimą
Informuoti apie
O gal
O gal

O gal paprasčiau pasakyti – nenoriu, tingiu. Ir net nesigilinu. Kai žurnalistas gyvena savo spintoje, jis nebe žurnalistas.